Aišku, baisiausiai gailiuosi, kad nepasiėmiau fotiko. Bet jau nėra laiko bėgt iki viešbučio ir grįžt atgal....
Ai, tiesa, nepaminėjau. Buvo ypatingas įėjimas į viešbutį:
Gerai dar, kad oranžiniais kombinezonais neaprengė. 
Susištabeliuojam į busiką. 70km kratomės į Rivas. Rivas persikraustom į kitą autobusą, kartu su vietiniais ir važiuojam dar 30km iki San Jorge. Čia užkandžiaujam laukdami kelto ir besigrožėdami Ometepe salos ugnikalniais.
Pakrantės bariukas
su vaizdu į Nicaragua ežerą ir pakrantės namelius:
Puikus alus.
Dar puikesnis lašišos ir jautienos carpaccio
Čia šiaip pažaidimas Ometepe tema:
Buvęs giedras dangus staiga apsiniaukia.
Vanduo tampa beveik juodas.
Kol nueinam iki kelto prapliumpa lyti kaip iš kiauro kibiro.
Iš San Jorge iki Moyogalpa 10km atstumas, kurį plaukiam pusantros valandos. Keltas perpildytas. Viduje vietos neužteko, ten tik lagaminus sukrovėm, o patys stovėjom denyje merkiami lietaus. gerai, kad lietus tropinis, šiltutėlis. Prieartėjus prie kito kranto lietus nurimo ir Ometepė mus pasveikino vaivorykšte.
Kuo atčiau kranto, tuo labiau giedrijasi.
