Paskirtu laiku atvažiuoja mažas sukrypęs ir girgždantis busikas, kuriame tėra du suolai. Susėdam labai meiliai, tiesiog žandas prie žando. Ir kratomės dulkėtu keliu gerą valandą. Vienu momentu sustojam apžiūrėti savo šio vakaro tikslą iš arčiau.
1,061m. aukščio ugnikalnis Telica. Vienas aktyviausių Nikaragvos ugnikalnių. Dažni jo išsiveržimai lemia tai, kad šlaitai neapaugę jokia augmenija. Paskutinis išsiveržimas buvo 2015-aisiais.
Viršuje - dvigubas 700m pločio ir 120m gylio krateris kuriame burbuliuoja lava ir virš kurio tvuro tirštas sieros debesis. Esame iš anksto perspėti pasiimti ką nors tinkamo užsidengti nosį ir burną - kvėpuoti ten sunku, o turintiems problemų su plaučiais iš viso artintis nerekomenduojama.
Gerą gabalą įkalnės važiuojam, patiems kopti tenka apie 800m.
Iš toli matosi, kad ten viskas rūksta:
Tolumos tolumos, platumos platumos....
Sakoma, tai ir vadinam Gyvenimu... 
Užkopėm 
O jau kriokia.... O jau dusina... Tikras kelias peklon atsivėręs.
Dar šviesu, žioruojančios lavos nesimato.
Kitoj pusėj leidžiasi saulė, tai vaizdai tiesiog gniaužia kvapą (čia papildomai, prie sieros į komplektą).
Va, koks ten garsas:
Kad matytume lavą, reikia laukti, kol sutems. O kol laukiam, einam į kitą kraterio pusę pasigrožėti kaip saulė leidžiasi.
Vaizdas mainosi tiesiog ant akių. Ai, dar kvėpuoti čia kažkaip ypatingai lengva pasidarė 
Palydėję saulę grįžtam prie kraterio.
Žemyn leidžiamės tamsoj, pasišviesdami prožektoriais. Aš dar vos sprando nenusisuku. Užkliuvau ar paslydau ant akmens ir pasinešiau žemyn. Nežinau, kokie Dievai mane pasaugojo, bet kažkaip atgavau lygsvarą ir dantų neišsidaužiau. Bet nuo to momento haikingo batams kryžių pastačiau. Nėra baisesnio apavo man. Jie platūs, gremėzdiški, o aš išsiskėtus eiti nemoku, todėl kliūnu pati už savęs. Daugiau niekada. Geriau tegu man padus kažkiek paskaudės, bet bent galva vietoj liks.
