Sveikos, supermamos bei supertėčiai. Turiu itin didžiulę problemą - sūnus metė mokyklą. Pirmiausia viską smulkiau išdėstysiu nuo pradžių iki dabar:
Vaikas niekada nebūdavo lėtas, tingus ar pan., bet nuolatos trūko pasitikėjimo savimi, komunikabilumo, būdavo užsidaręs. Tai buvo jau ir darželyje. Šiaip jisai visada buvo ir yra ramus, niekada nesudarė jokių problemų, niekada nereikėjo už jį ką nors aiškintis, atsakyti ar pan. Todėl manėme, jog tai laikina ir pradėjus lankyti mokyklą viskas savaime išsispręs. Tačiau net ir pradėjus eiti į pirmą klasę tos problemos išliko, grįžęs namo dažnai verkdavo, bandydavau jo klausti, kas atsitiko, kas vyksta, bet niekada nieko nepasakydavo. Tačiau problemų su jo mokslais pradinėje nebuvo - mokėjo puikiai skaityti, rašyti bei skaičiuoti. Paskui baigus pradinę mokyklą, kai pradėjo eiti į penktą klasę, mokslas pradėjo blogėti. Kai grįždavo namo, man paklausus kiek gavo, niekad neslėpdavo, net jei ir 2. Tačiau jeigu bent truputį pakeldavau toną - iškart apsiverkdavo, todėl barimas niekada nebūtų buvęs efektyvus. Su laiku, kai mokėsi jau vyresnėse klasėse, į tėvų susirinkimus nebeeidavau, nes tiesiog būdavo gėda. Galiausiai, kai atėjo 10 klasė, problemos ne tik neišsisprendė, bet ir paūmėjo - kai reikėjo atsiskaityti viešąjį kalbėjimą, buvo nieko nepasiruošęs ir nieko net nebandė kalbėti, tiesiog pasakė, kad iškart įrašytų 0 taškų ir viskas. Su lietuvių kalbos ir matematikos egzaminais buvo lygiais tas pats - iškart atiduodavo tuščius lapus ir išeidavo iš salės, todėl į pagrindinio išsilavinimo pažymėjimą šių egzaminų rezultatai buvo įrašyti 1. Aš, savaime suprantama, už tokius dalykus nepagyriau ir pradėjau ant jo rėkti, nes auklėtoja buvo paskambinus ir nukraupus papasakojo viską. Po sūnaus atsakymo vos šoko negavau - pradėjo atgal rėkti, kad viskas eina n****i ir jau išvis už***o. Per vasarą po ilgų konfliktų pasakiau, kad gali pereiti į kitą mokyklą, jeigu tik nori - tą ir padarė. Prasidėjus rugsėjui, apie porą mėnesių kasdien grįždavo linksmas, laimingas, bet paskui vėl tas pats - girdėdavau verkiant kai miegodavo kitam kambary, vėl visiškas nesimokymas ir t.t. Pasiūliau nueiti pas psichologę, o po jos - reikėjo eiti pas psichiatrą, sūnui buvo diagnozota depresija, išrašė vartoti antidepresantus. Praėjo mėnuo, situacija aišku nesikeitė, tai pasakiau, kad gali mokyklai parašyti prašymą dėl mokymosi sutarties nutraukimo, jei tik nori. Galbūt mane ir teisite dėl to, bet jau pamačiau, jog sūnui jau geriau būtų mesti mokyklą nei kentėti toliau tai, ką kentėjo nuo darželio. Dabar jau praėję beveik 3 mėnesiai kaip metęs mokyklą - gyvena pas mane su vyru, jei paprašau nueiti į parduotuvę nupirkti ką reikia, visada padaro. Taip pat dažnai kieme leidžia laiką su draugais, yra nemažai net vyresnių už jį, beveik visus juos bei jų tėvus pažįstu. Prie kompiuterio sėdi labai nedaug. Šiandien kaip tik užklausiau ar nenorėtų nuo šio rugsėjo vėl tęsti mokslus, tai atsakė kategoriškai ne. Tam neprieštaravau, bet pasakiau, kad savaime suprantama, jog anksčiau ar vėliau privalės susirasti darbą, nesvarbu kokį, tai tam nei kiek neprieštaravo, tik pasakė, kad norėtų pailsėti iki naujų metų, nes, pasak jo, turi atsigauti. Aš sutikau.
Na ir prirašiau čia... Kadangi mes su vyru abu baigę universitetą, tai mums toks dalykas buvo tiesiog šokas, bet jau pamažu apsiprantame. Tiesiog, kaip jau minėjau, sūnus ant tiek kentėjo, kad nebemačiau kitos išeities, kaip leisti jam mesti, nes nepadėjo nei lankymasis pas psichologę, nei niekas. Kadangi esu iki dabar pasimetusi, gal kas nors galėtumėte duoti kokį patarimą? O gal kam nors taip pat yra buvę, kad jų vaikai mestų mokyklą, ar čia tik man vienai pasitaikė toks atvejis?