bet jo gyvenimas dar nenulemtas. Dabar duoda jam teise rintis ir tai manau,kad gerai, nei prievarta kasdien jega vezt i mokykla. Tegul dirbt pradeda. Padirbs sunkius darbus, susimastys ar visad tik tiek nori. Tikiu, kad baigs jis ir vidurine ir kitus mokslus. Tik veliau. Na, ir sunkiau bus, nes teks ir mokytis, ir dirbt. Bet zmones taip sugeba, sugebes ir jis.
bet jo gyvenimas dar nenulemtas. Dabar duoda jam teise rintis ir tai manau,kad gerai, nei prievarta kasdien jega vezt i mokykla. Tegul dirbt pradeda. Padirbs sunkius darbus, susimastys ar visad tik tiek nori. Tikiu, kad baigs jis ir vidurine ir kitus mokslus. Tik veliau. Na, ir sunkiau bus, nes teks ir mokytis, ir dirbt. Bet zmones taip sugeba, sugebes ir jis.
Sveikos. Taigi po kiek laiko vėl grįžau. Taip, galbūt ir padariau per daug auklėjimo klaidų - mes su vyru visada siekdavome tobulumo, to paties reikalaudavome ir iš sūnaus. Atsimenu jeigu mokykloje gaudavau 9, o ne 10, dėl to grįžusi puldavau į isterijas. Manau, kad kartais neveltui mums atsitinka tokie dalykai su vaikais ir tik tada suprantame, jog nėra gyvenime svarbiausia tas, kas mums visąlaik atrodė. Kas liečia mano sūnų, galiu tvirtai pasakyti, kad jis tikrai atsigavo kai išėjo iš mokyklos. Dėl darbo sakė, kad rugsėjo 1 d. bus jau įsidarbinęs kažkur, nes nenori visko tempti į paskutinę dieną. Sūnaus situacija gyvenime man parodė, kad ne mokslas ar dar kas nors gyvenime yra svarbiausia - tai yra tik siauras mąstymas, kurio dėka dažnai nurašome itin gabius bei talentingus žmones vien dėl to, kad neturi atitinkamo popieriaus.
Ir del jo zemesnio pazymio irgi isterija ar priekaistai buvo? Tada nesistebiu, kad vaikas depresija susirgo ir jokiu budu i mokykla grizt nenori. Gal kada ir gris, kai atskirai nuo tevu gyvens ir zinos, kad tie neisterikuos del menkesnio pazymio. Tikiu,kad viskas bus gerai. Tik reikia laiko.
Autore, kaip Jūsų sūnui dabar sekasi?