Is jo puses buvo pradzioj daug pasvaiciojimu apie seima pan, ko pasekoje, kai pradedavau klaust ka darom toliau gaudavau atsakyma : su tokia tavim as visa gyvenima negyvensiu. Bandziau keistis, tapau tylesne, nuolankesne, o jis nustojo stengtis.. I mano bamdyma isjudint sekdavo atsakymai, kad nebematau del ko stengtis, tada vel barniai. Tada laikini susitaikymai ir vel ratas is naujo.
Taip tik atrodo, kai zmones bendrauja tai stengiasi pasakyti esme, kas nepatinka, o kas gerai pamirsta tuo metu.
Ka tai reiskia?
Reikia bent suprasti, ka zmogus turi galvoje. Jei aplamai pas ji mintys rislios ir zino ko nenori.
Ka sako - maziau svarbu, nes zmones daznai nesugeba issireiksti.
As manau, kad moters pareiga prisitaikyti, bet teise pasirinkti ar verta tai daryti su tuo zmogumi (taikytis ir palaikyti santykius)
Vyro pareiga - buti tokiu su kuriuo bus norima taikytis ir taikstytis
kubaa, Jus ne santykius kurete, bet vienas su kitu konkuravote. Ko gero, gal net nesamoningai, norejote is kito to, ko patis visu pirma, sau duoti nemokate ar nesuprantate kaip.
Ta pasako judvieju nutylejimai ir bandymai keistis, uzblokuojant skaudulius savyje, o tai privesdavo prie saves suvarzymo kaip asmenybes. To ko neissprendziame, anksciau ar veliau duoda apie save zinoti. Su siuo zmogumi negalejote tobuleti, nerasdavote atramos ir taip reikalingu jums zodziu.
Kai jums sako, kad su tokia gyventi neimanoma, paklausti reikejo kodel, bet kiek suprantu vietoj tokio klausimo, sukyldavo emocijos ir automatiskai isijungdavo savisaugos rezimas, puola mane - pulsiu ir as. Nors man labiau butu panasu i pasiteisinimus ir kito klaidu parodyma.
Dabar svarbi yra blaivi savianalize, jokio saves smerkimo ar kalto ieskojimas.
Turbut tiesa sakote. Konkuravom.. Kates peles zaidimas.. As jau labai norejau seimos, o jis man vis kale i galva, kad su tokia manim negyvens visa gyvenima. Klausiau tai ko neiseini?atsakymas : nes tikiu. Man cia lenkiasi su logika.. Nes atsales buvo labai labai stipriai, mano vienos pastangu nebeuzteko. Man issikraustant deste tik blogas mano savybes, sakytum gero nelike nebuve nieko. Vakar kaip kokia kvaisa nuvaziavau ale pasisneketi po savaites, tai vel ispyle visas nuoskaudas ir dar pasisaipant pasake, kad dabar ramiau jam ir manes netruko. Faktas netikiu, tik turbut tokia savipagalba paciam sau, nepripazint kad sunku, o kaltinant tik mane
Nes jam taip atrodo. Ko jūs iš viso buvute taip įsikibusi į sau netinkamą vyrą? Kur jūsų savigarba? Jus įžeidinėjate išvien kaip matau, o jūs kilimėliu kloojatės? Pfff. Tik džiaukitės, kad išsiskyrėte, eikit pavasariu pasidžiaugti ir kad toksiškus santykius baigėte taip pat pasidžiaukite.
