Tu kazkaip idomiai kalbi.
Seima ir turi buti pirmoje vietoje, ypac kai yra vaikai. Darbas, karjera, lipimas aukstai yra laikina. Nes normali seima yra uzuoveja, o vaikai -ateitis. Jokia karjera ir aukstos pareigos neatstos vaiku, ju meiles, tiesiog neturesi su kuo visu tuo pasidziaugti, pasidalinti. Jokiam darbe nebusi reikalinga, kai susirgsi, atsitiks beda, darbdavys neslaugys taves, kad ir kokia super specialiste busi. Moterys nepasiekia aukstumu ne todel, kad jos moterys, o todel, kad didzioji dauguma turi vaiku ir joms jie svarbesni negu aukstas postas, kuriame reikes dirbti virsvalandzius, daznai nebuti namuose, negales bet kada nuvaziuoti i vaiko darzeli, mokykla atsitikus kazkam ir t.t. As visa laika dirbu, bet seima t.y. vaikai man pirmoje vietoje, prie ju derinau darba, jo laika, atstuma ir kitus dalykus. Nesu mama vista pereksle, turiu ir savo pomegiu, ir laiko sau, ir einu kur noriu, bet vaikai svarbiausia. Ir dabar, kai jau beveik suauge, nieko nesigailiu, nieko nepraradau ir nieko nekeisciau, visko uzteko man ir darbines veiklos, pareigu, mokslo ir seimos.
Aimeja, tu destai savo vertybes, savo prioritetus. As juos suprantu. Negaliu priestarauti nei vienam zodziui is viso tavo komentaro. Kol kas as mastau panasiai. Bet kalba buvo siaip ne apie tai.
Mano komentaras buvo ne apie tai, kad darbas turi buti Nr. 1 gyvenime. Esme, kad kiekvienas renkasi ir as pries einu nusistovejusius stereotipus, kad as turiu ta, o vyras turi ana. Juk jei moteris eina i darba, kai vaikas mazas - vajezus, kokia baisi motina. Vyras - norma. As kalbejau apie dvigubus standartus visuomeneje, kai taip pat gyvenantis vyras ir moteris yra vertinami skirtingai.