Du jauni žmonės. Didelė meilė. Ir didelis noras turėti mažylį. Širdyje jis jau gyvena, tik dar reikia pasišaukti čia - į savo kūną.
Vieną dieną tas noras išsipildė. Einu į vaistinę pirkti testo, bet jau žinau, ką jis parodys. Jaučiu. Taip, aš teisi - du brūkšneliai. Mamos (taip, nuo šios sekundės jau mamos) širdis jaučia. Tu pakeliui pas mane. Laimės daugiau, nei iki dangaus, daugiau, nei gali tilpti širdyje.
Virpančia širdimi skambinu vyrui į darbą: "Mes turėsim kūdikį, būsi tėtis." Tyla. Bet jaučiu šypseną, iš tylos, iš kvėpavimo. Žinau, jis šypsosi apstulbęs ir džiaugiasi taip pat, kaip aš.
Prasideda nuostabus laikas. Laikas, kai supranti, kad nieko gyvenime nėra svarbiau už tą aguonos grūdą manyje. Kad visos problemos yra beprasmės ir išpūstos. Kai supranti, kad nėra geresnio jausmo, nei kalbėti su savo pilvu, jį glostyti, jam dainuoti. Kai pajauti pirmą suplazdėjimą pilve ir žinai, kad dabar tai tikrai JIS. Kai vakare guli lovoje ir tavo mylimas vyras žaidžia žaidimą su savo vaiku: baksteli pirštu, o kitas spiria pilve taip, kad brakšteli šonkauliai. Kai guli lovoje tokia visa stora ir žinai, kad tu visai neprivalai eit valyti dulkių ar siurbti kilimų, nes turi teisę tiesiog mėgautis šiuo laiku.
Mano terminas 2008 08 18. O šiandien - rugpjūčio 5. Tingiai vaikštinėju namie, kieme nuostabus oras, saulėta, gera. Vakar nukabinom kambary šviestuvą ir išblizginom - dabar jau visi kampučiai blizga, galim laukt savo kūdikio. O aš noriu tik miego... Ir dar abrikosų, nes vyras iš savo mamos sodo man jų parvežė pilną maišą, tokių skanių ir sunokusių. Tai beveik viena ir suvalgiau visus. Jaučiuosi tokia stora, soti...ir laiminga.
Vakaras. Vyras šalia palaimingai snaudžia. O aš negaliu, persivalgiau abrikosų. Taip maudžia pilvą. Kokią 1h nakties jau keliuosi iš lovos, reik į tualetą. Ką reiškia besotiškumas. Na, ir iki 7 ryto kokie 85 apsilankymai ten pat. Nejuokais keikiu save ir abrikosus. Vyras jau negali ramiai per mane miegot. Nes vos tik pareinu į lovą, iš karto vėl keliuosi, baisiai malasi kažkas pilve. 8 valandą liepiu jam kuo greičiau skuost į vaistinę Smectos. Turbūt matė, kaip man blogai, nes grįžo iš vaistinės greičiau, nei galėjau tikėtis.
Išgeriu tą bjaurųjį vaistą vienu mauku. Nieko nepadeda. Pilvą raižo, į tualetą norisi taip pat. Tuo metu dar gyvenom su močiute, aš jai sakau: "Gal man jau čia gimdymas prasideda", o ji sako: ''Vaikeli, gimdytum, tai taip ramiai čia nesėdėtum". Tas mano ramus sėdėjimas po pusvalandžio jau virsta vaikščiojimu keturiom, ir su ašarom akyse liepiu vyrui mane greičiau vežti į Infekcinę ligoninę. Prisiekiu sau daugiau NIEKADA nevalgyti abrikosų.
Nuvažiavus į priėmimą teko ilgokai palaukti gydytojos. Per tą laiką man matavo temperatūrą, klausinėjo milijono klausimų: adreso, telefono numerio, asmens kodo, ką valgiau, kada valgiau, kiek kartų buvau tualete, ką jame dariau... Man taip skaudėjo ir aš buvau tokia pavargusi ir pikta...
Viena seselė kitai sako: ''O tu pažiūrėk, kas kiek laiko jai skauda". Pažiūrėjo - ogi kas 4 min. Sako: "Vaikeli, taigi tu gimdai!" Gimdau? Kaip gimdau? Dar ne laikas. Be to, aš apsinuodijau abrikosais, man juk visą naktį ''suka'' pilvą ir nenulipu nuo tualeto!
Bet jos tik plačiai šypsodamosis palinkėjo man sėkmės ir greitai pervežė į kitą priėmimą. Atėjusi gydytoja mane apžiūrėjo. Gimdos kaklelio atsidarymas -net 8 cm! Norėjau važiuoti į gimdymo namus, kuriuos buvau apžiūrėjusi ir nusprendusi ten gimdyti, bet gydytoja pasakė, kad važiuočiau, jei noriu pagimdyti mašinoj. Pradėjau verkti iš streso, nes pagimdyti mašinoj tikrai nenorėjau, o visi daiktai, suruošti gimdymui, mažylei buvo namie, aš juk važiavau ne gimdyti, o gydytis nuo abrikosų!!! Visa laimė, mano pusbrolis turėjo mūsų buto raktus ir atvežė mums daiktus. Tada vyras nunešė drabužėlius, paruoštus aprengti mūsų mažylę.
Gimdykloje teko sėdėti ant tokios bjaurios sulūžusios kėdės, kurią atsiminsiu iki gyvenimo galo. Nes vos tik atsiremdavau į atlošą, jis iš karto nukrisdavo. Ir taip kokius 20 kartų. Dar atsimenu tokią moterį, kuri gretimoje gimdykloje gimdė jau 7 kartą, ir taip rėkė, kad galvojau, jog randuosi skerdykloje. Ir dar vargšas metalinis lovos kraštas, kurį kėsinausi nugraužti.
Atėjo laikas. Pagaliau, nes jau nusikamavau visiškai. 2008 08 06 12.29 valandą gimė mano mažoji abrikosiukė, visa šilta, šlapia, minkšta ir stulbinamai panaši į tėtį. Padeda man ją ant krūtinės, mano dukrytę, mano vaiką. Džiaugsmo ašaros ir susigraudinęs tėtis. Nejaučiu jau net dygsnių, visas skausmas dingo, nesvarbu, ką man ten daro. Mes jau kartu.
Kitos dvi valandos, praleistos gimdykloje trise, šalia glaudžiant savo kūdikį, buvo nuostabiausias laikas, kurį iki tol buvau patyrus. Gyvenimo pilnatvė. Viskas. Nieko netrūksta. Turiu viską.
Dabar mano abrikosiukei jau 9 metai. Ji sėdi šalia ir apžiūrinėja savo pirmuosius naujagimio daiktelius: pirmoji kepurytė, pirmieji rūbeliai, pirmosios mikroskopinės kojinytės, apyrankytė, kurią uždėjo, kai gimė, pirmasis čiulptukas ir sveikinimo atvirutės. Liepiu labai atsargiai žiūrėti, saugoti. Klausia: ''Mamyte, o kai aš užaugsiu ir turėsiu savo leliuką, galėsi man šituos daiktelius atiduoti?" "Žinoma, kad galėsiu, dukryte", - atsakau. ''Kaip man su tavim gera"- paglosto man galvą savo maža rankele ir pabučiuoja.
O mūsų kieme auga abrikosas.
