Jausmai viršininkui

Elgiates neadekvaciai, pilna paranoju. Tai rasau todel, kad manau ta sugebesit suvokti.

Kad nukreitpti tema jos pirmine linkme, nes prisidejau nenoromis prie jos nuklydimo i asmeniskumus, paseriau trolius savo demesiu, pabandysiu pateikti savo samprotavimus apie MEILE.

Meile tai individualus, tik zmogui budingas jausmas. Padedantis zmogui pazaboti vardan kito (meiles objekto) savo ego, kitaip tariant ileisti svetima zmogu i savo intymia erdve ir toleruoti ji.

Jos pagrindas yra: aistra, dvasinis rysys ir bendryste-viena vertybiu sistema. Per zmogaus gyvenima, jei mes kalbame apie MEILE, tos sudedamosios dalys pagal tuometini zmogaus prioriteta kinta vietomis, bet niekur nedingsta. Jaunsyteje pirmoje vietoje sotvi aistra, kitos dvi dalys individualiai. Kai zmones tampa tevais, atsiranda bendras isipareigojimas, tada pirmoje vietoje atsiranda bendryste, kiti like aspektai velgi priklausomai nuo zmoniu poreikiu. Kai zmones pasiekia ta vadinama brandu amziu, tada pirmoje vietoje atsirranda dvasine bendryste, o like du aspektai kaip visada pagal prioritetus. Del sios priezasties MEILE igauna kitokia israiska.

Mane kartais glumina tos iliuzijos apie MEILE, is serijos tikra meile nugali viska ir t.t. Kaip jau minejau meile yra INDIVIDUALUS jausmas. Jei asmuo myli, tai dar nereiskia kad jo meiles objektas ji myles, juo labiau, kad ta meile bus identiska. Reikia viena karta isisamoninti, kad myledamas kita, tu negali ipareigoti, priversti zmogu tave pamilti, myleti. Negali priversti kita zmogu tavo jausmus laikyti jo vertybe, jei jis nemyli.

Kad tai individualus jausmas, patvirtina ir seimoje esancios kizes. Rodos du zmones myli vienas kita, tos trys sudedamosios dalys yra. Bet probelma yra tame, kad pas kiekviena jos issirykiavusios pagal skirtingus prioritetus.

*Kabinejuosi? Nesusireiksminkite.

As megstu stebeti zmones ir ju veiksmus. Idomus poelgiai ir ju priezastys. O jusu nepastebeti deja neimanoma...

Kaip ir jusu alogiskumo
Ka nors turite pasakyti i tema? Bertots jau antra karta as jums uzduotu si kalusima, tiesa tai buvo kitoje temoje. Ar vel blusinesites asmeniskumuose? Mano galva tai didelis susireiksminimas, kito akyje matyti sapa, o savo balsio nematyti.

STEBETOJA. Buciau labai dekinga, kad apsiribotumete temos ribose. Ka as labai stengiuosi daryti, bent jau siuo metu.

*Gal apsieisime be asmeniskumu? Nes jus su logika pati nelabai draugaujate, tad gal nesipleskime ne i tema

** Mieloji Moonte, galbut paciai reiketu nuo to ir pradeti. Nuo bendravimo i tema.

Si karta atsakysiu i jusu klausima, kadangi sis postas jau taip ar taip ne i tema. Anoje temoje nesinorejo to daryti. Kodel? Nes ten bendravimas senai isejes uz temos ribu(ziureti temos pavadinima), tad mano parasymas i tema, deja butu pasimetes tarp keliu simtu puslapiu blevyzgojimo ne i tema

Man neidomu blusinetis. Nusprendziau i tokio pobudzio postukus atsakineti i tema. Lai priekabiauja prie praeiviu gatveje, as apeisiu.
******************

Pratesiu savo mintis.
Neistikimybe.
Neistikimybe yra krizes seimoje pasekme.
O krize mylinciu zmoniu seimoje dazniausiai sukelia, va tas isvardintas prioritetu eiliskumo nesutapimas. Arba, zmones kurdami seima, neturejo vieno is 3-ju isvandintu segmentu. Dazniai buna, ypac jaunysteje, kai skubotai kuriamos seimos, vien tik aistros - isimylejimo pagrindu.

Dabar pastoviai akcentuojama, reikia kalbetis, o as noriu pabrezti, kad krize sukelejas ne nekalbejimas, o nesugebejimas, nenoras isiklausyti i vienas kita. Gali kalbeti iki pamelynavimo, jei zmogus negirdi, ar girdi tik save, krizes neispresi. Nors galva i siena dek.

Kita vertus, zmones nemoka konstruktyviai kalbetis, vietoj to, kad kalbetu apie judvieju ateiti, siejancius jausmus ir t.t. yra priekaistaujama, menkinama, bantoma bet kokia kaina irodyti savo teisuma. Bet tokia pozicija zudo zmoniu santikius, meile...

Neginciju tolesniu jusu minciu, (kol kas necituoju), bet jau cia jus rasote nesamones.

Neistikimybe deja yra ASMENYBES TRUKUMU pasekme.
Krize seimoje tik leidzia tiems trukumams pasireiksti.

Zmogedriskumas seimoje taip yra ASMENYBES problema, o maisto trukumo problema.

Kai kuriems reikia tik gero preteksto atsiskleisti: neistikimybeje, smurte ir t.t. baigiant krasutinumais.

Man taip ikyrejo alogiskos atmazkes.

Gaudama veju doze, vietoj to kad blusinetis tame. Pratesiu savo mintis i tema ir laukiu konstruktyvios diskusijos.
***********************

Mano galva yra labai amoralu, bandyti teisinti neistikimybe permentant kitam sutuoktiniui kalte, neva kazko truko seimoje...

Jei, tarkim, as noriu valgyti, einu ir padarau sau valgyti.
Ar, mane erzina netvarka namuose. Paimu ir susitvarkau.

ka as darau, as salinu priezasti, kas man nepatinka.

Ar nesitikimybe pasalina tariamus trukumus seimoje? Ne.
Ar sutoktinis gali apsikeisti, jei jis net nezino, kad yra santikiuose problema?

Kita vertus, ar visada tos keliamos pretenzijos sutuoktiniui yra adekvacios?
Atsiprasau, ar galima kaltinti sutuoktini, kad jis budamas 35 metu neatrodo kaip 18...
AR priekaistauti moteriai TAVO VAIKU MOTINAI, kad po keliu gimdymu pasikeite jos kunas?

Man atrodo, kad visas tas blusinejimas, vartotojiskas poziuris i artima, prie isvaizdos priekabiavimas, jos sureiksminimas prasideda tik tuomet kai jausmai pablese, ar ju nera. Ir jei del viso to zmogus neistikimas, ar sutuoktine yra kalta?

Gerai gi pagalvojus, zmogaus isvaizda svarbi tol kol tu nepazisti jo is vidaus, tai yra kaip vizitine kortele, skatintanti tave dometis, susipazinti. O jau toliau ji nera tokia svarbi, nes perejus i dvasine bendryste tu zmogaus grozi matai jau ne vien per fizine prizme bet ir dvasini. Dvasinis gi grozis, neretai kompensuoja, nustelbia fizini.

Hm, o man kilo klausimas. Jei priimam trijų segmentų meilės teoriją ir krizę kaip segmentų prioritetų eiliškumo neatitikimą, tai klausimas ar kalbantis įmanoma tai spręsti? Gi kalbam apie individualų jausmą, tiksliau dviejų žmonių individualius jausmus. Pokalbiais galima suprast viens kitą, bet pakeist segmentų prioritetus jausme? Nepakeitus krizės priežastis tai išlieka nedingus, tai kaip ir nieko nekeičia vien supratimas.

Is principo kitokio varianto ir nera. Butent tik kalbantis, dalinantis savo jausmais, lukesciais, vizija apie busima gyvenima, mes ir suderinam savo prioritetus su salimais esanciu.

Na tarkim, vaiko gimimas. Nepaslaptis, vyrui teviski jausmai gimsta tik salyciu su vaikiu, o moteris turi ilgesni laiko tarpa-nestuma, pasiruosti motinystei. Ismintinga moteris, per visa savo nestuma vyra itraukia i ta kudikio laukima, skatina vyra mastyti apie vaika nei kaip busima, o jau kaip esanti seimos nari. Va tas ABEJU SUSITELKIMAS laukiant vaiko, tuos prioritetus suartina. Vyrui jau nebera sokas vaiko atsiradimas seimoje, jis pats samoningai derina su zmona prioritetus, sukeicia juos vietomis. Kodel istinka krize gimus vaikui? Todel kad vyrai patiria soka, zinoti kad vaikas gims-bus ir realus vaiko buvimas, jo buvimo itaka gyvenimo kokybei, ne tas pats. Todel nestumo metu, moterims butina su vyru kalbeti, svarjoti apie judvieju vaika, taip vyra itraukiant i pokyciu verpeta, kuri is principo realiai nestum metu patiria tik moteris.
************

Siaip manau, kad geriausia visokiu negandu profilaktika tai atviri pokalbiai, pasvajojimai apie busima ateiti, savo troskimu issakymas, bendru siekiu atradimas, ir tikslingas tu siekiu igyvendinimas suartina zmones. Kuo daugiau bendrauji tuo daugiau gali suderinti prioritetus. Prioritetai dazniausiai issiderina, kai zmnes nustoja dalintis, isiklausyti i vienas kita.

Problema yra tame, kad zmones ne visada yra saziningi su savimi, jau nekalbu apie saziniguma su sutuoktiniais. Atkreipiau demesi, kad ne visi zmones gali pakalbeti apie intymius dalykus, lukescius, norus ir t.t. su savo artimu. Tai itakoja baimes buti nesuprastais, atstumtais ir t.t. O jei tu negali, tai apie koki artuma galima kalbeti? O jei tai buvo is pat pradziu, vadinasi... O jei nieko nedarysi, bijosi... SAvaime surpantama, seima anksciau ar veliau istiks krize, negali seima laikytis vien tik ant aistros, kai nera kitu 2 sudedamuju.

Siandiena tekos tebeti situacija.

Parkas, eina mama su dukryte, ji greiciausiai pirmoke. Mama ikisusi nosi i telefona, o megyte salimais striksedama ciauska, pasakoja jai, kas vyko mokykloje, apie drauges ir t.t.
Kaip dabar pamenu vaiko veido israiska, kai ji pasidalino su mama, jog mokytoja pries klase pagyre ja, sakydama , kad ji gera mergaite... Nesulaukusi mamos reakcijos, nes ji "mirko" telefone. Mergaite perklause mamos -AR AS TIKRAI GERA MERGAITE? - Atsakymo is mamos nesulauke.

Pagalvojau, kad ateis laikas kai si mergaite bendraus su mama, spoksodama i savo telefona... O mama jai priekaistaus, kad ji NESIKLAUSO kas jai yra kalbama.

Manau si istorija tinka ir siai temai, kai eina kalba apie dvieju zmoniu santikius.

O gal mergaites supras, kad ne visi VISADA PRIVALO buti pasiruose klausyti, kad yra noras ka pasakyt?
Kad bendravimas tai dvipusis?