QUOTE(Iš_Šviesos @ 2017 10 11, 23:51)
Net jeigu santykiai su vyru bus tobuli, nereiskia, jog niekada kitu nesusizavesit. Man atrodo tokia zmogaus prigimtis. Tiesiog nereikia to stogo nurovimo traktuoti kaip meiles ar kazkokii rimtu jausmu.
Pritariu.
Papasakosiu gyvenimska istorija, kuria su kitokiomis variacijas jus ir patys girdejote.
Isvaizdi moteris, savo laiku sokusi kordibalete iki primos talento pritruko. Siaip daug tokiu "balerinu" tyliai atidirubios iseina i pensija. Profesijos deka istekejo uz pasiturincio, ja dievinancio vyro. Dirbti nereikejo, gyveno kaip inkstas taukuose, menkiausi kaprizai buvo patenkinti, o kai gime vaikas tai isvis, ne ji, o visi kiti aplink ja ant pirstu galiuku vaiksciodavo. Vyras kiekviena diena dovanodavo jai geles. Nieko netruko.
Moteris pamego skaityti meiles romanus, na tas plonas brosiureles apie nieka. Ryte jas ryjo lietuviu, rusu, veliau anglu kalbomis. Niekam gi negaila, vyras net su keliomis leidyklomis susitare kad visas naujoves zmonai tiesiogiai siustu. Taigi aprupino savo mylimaja viskuo. Vaikas augo sveikas, mokslai sekesi gerai vnz neproblematiskas. Vyras kaip "kiseninis" pudelis zmonos paliepimus vykde vien spragtelejus pirstais. Ir moteriskei taip neidomu gyventi pasidare, tokia ja nykuma uzgule, kad nors staug. Kai knygose aistros kunkuliavo.
Karta vyras ja atitrauke nuo knygu, nuejo kartu i sunaus teniso treniruotes. Ir ji pamate ta "vieninteli", jos romano heroju. Kursai irgi buvo ne pescias, turtingu vyru zmonas mokejo pamaloninti, bet apie tai suzinojome veliau.
Ir pasidare musu "balerina" astringa teniso gerbeja... Gyvenimas vire, aistros liejosi, moteris, kaip ta mieganti grazuole pabudo.
Palyginus neilgai tas "pabudimas" tesesi, vyras suzinojo. Labai sunkiai pergyveno ta laikotarpi. Bande toliau lipdyti seima, bet nieko neisejo, jis tiesiog negalejo uzmirsti nuoskaudu, isduoto pasitikejimo. Jie issiskyre. Jis isvaziavo i kita sali, jai palikes namus.
Ji. Teniso treneris is jos isciulpe viska, ji pardave vyro paliktus namus, persikrauste i mazesnio ploto kotedza, veliau gyvenamos vietos tik mazejo. Dabar gyvena pusantro kambario bute, vien is balerinos pensijos.
Sunus, tevu skyrybu metu susidejo su nelabai gera kompanja pradejo vartoti narkotikus. Tevas suprates, kad mama nelabai mokanti rupintis sunumi, nors garsiai deklaravo kad vaika vyrui atiduos tik per savo lavona, per triuksmus sunu issiveze. Isgyde nuo priklausomybes, jei taip galima pasakyti. Sunus dabar studijuoja ein, dirba kartu su tevu.
Karts nuo karto, man tenka pabuti tos "balerinos ausimis". jau po viso to praejo 10 metu, aistros aprimo, euforija dingo. Moteris turejo nemazai laiko apgalvoti savo gyvenima, elgesi. Anot jos, kalta ne ji, o salmais buve zmones, kurie ja apsupo meile, prabanga ir t.t.
O as sededama salia jos, gurksnodama arbata, mastau -kad zmogu istvirkino, va tas "lindimas be muilo i uzpakali", noras patenkinti jo visus norus, poreikius. ATitruko nuo realijos, viska suprato kaip savaime suprantama, kaip norma. Jai sutuoktinio meile, noras ja lepinti, globoti, tenkinti visus kaprizus tapo RUTINA.
Nesenai ji man leptelejo, kad to nebutu, jei tarkim jos vaikas butu ligotas, ji daugiau rupintusi juo, neturetu laiko paikom mintim, fantazijom... Ir vel - pagalvojau- susirado moteriske priezasti, kad nuo saves nusimesti atsakomybe uz savo veiksmus... Ji labai pyksta, ant dabartines vyro zmonos, pavydi jai tos prabangos kurios neteko.
TAigi, ar visada galima kaltinti kita, del to kas vyksta tavo viduje?