QUOTE(Artemisgum @ 2017 10 11, 13:21)
Apie vaikus nieko nežinau (nežinau ar net turejo jų), sakydama sėkmingai turejau omeny, kad santykiai nepasibaigė trumpalaikiu nuotykiu. Bet siaip kaip rašiau čia kur gyvenu skirtis, ir skirtis taikiai labai įprasta. Vaiku priežiūra visada yra per puse (laiko). Dažniausiai buve sutuoktiniai gyvena šalia, kad vaikams butų patogu einant i mokykla, būrelius bei bendraujant su draugais. Kadangi tenka daug bendrauti išsiskyrus, dažnai santykiai išlieka draugiški ir nėra neįprasta matyti buvusius sutuoktinius kartais pvz geriančius kava jau įtraukiant ir naujus partnerius. Žodžiu, gyvenu ne tokioj konservatyvioj visuomenėj.
Mes visi, vienokia ar kitokia forma esame pagyvene uzsienyje, ten visko yra kaip ir Lietuvoje. Mes gi zmones, todel mums visiem budingos tos pacios ydos, kaip ir dorybes.
Pati Lietuvoje issiskyriau taikiai, turiu tokia patirti. Tiesa, ne del neistikimybes, bet tai kita tema.
BEt esme gi yra tame, kad zmones issiskiria, kai galejo gyventi ir auginti vaikus.
Kai tai yra meile, tai vienas, bent jau as pateisinti galiu, o kai tai daroma tik del aistros, sportinio intereso, kad butu kas senatveje prisiminti, sorry...
Kaip besuksi, atskirai gyvenantis tevai nera sektinas pvz. Labai gerai, kad zmones sugeba "taikiai" skirtis, kiek imanoma maziau traumuoja vaikus ir t.t. Bet tai vis vien nera geris vaikui, palyginus su gyvenimu seimoje su tevais.
Papildyta:
QUOTE(Iš_Šviesos @ 2017 10 11, 13:52)
Man tai idomu kas tas dvasinis prisirisimas. As kaip ir visi zmones turiu jausmus, bet va tokiuose atvejuose kazkaip i tuos jausmus ziuriu is sono. Atsitraukiu, suprantu, kad normalu jausti, tai ka jauciu, bet tai neturi ateities ir labai didelio pagrindo neturi. Tam, kad vertinciau santyki su vyru, tas zmogus turi buti daug kartu praejes, saves kazkiek paaukojes, mates mane sergancia (vemiancia pvz
), liudna, verkiancia, tada as va zinosiu, kad jausmai jam turi kazkoki pagrinda ir svori, o ne tik, hormonai galvon trinktelejo ir jau noriu-myliu-negaliu. As turbut labai kategoriska del tu meiluzisku santykiu, gal po kiek metu kitaip galvosiu.
Skaitau jus ir prisimenu save, panasiai galvojau, o ir dabar didumoje panasiai vertinu, skirtumas tik tame, kad galimai tapau pakantesne zmogiskom silpnybems.
Dabar neturiu laiko, parasysiu vakare