Tolesnii jusu teiginiai nieko kritisko meiles atzvilgiu nesako.
Jus tik kritikuojate aistros ir meiles sumaistyma.
Aistros idealizuoti neverta ir net vertinti jos labai nereiktu.
Ismokus - tai galima sukelti dirbtinai, taip kai uzsikurti ugni.
Svarbu tureti kuro ir moketi uzdegti
DAr vienas mitas. Kad egoizmas yra blogai, o altruizmas yra auksinamas. Nors gerai apgalvojus vienas ir kitas tenkina konkretaus zmogaus ego, tik skirtingai. Vienas zmogus tenkina savo ego imdamaa, o kitad duodamas. Atimk is to duodancio-altruisto galimybe dalinti, jis bus giliai nelaimingas, nes sis prosesas tenkina jo ego. Jis kaifuoja matydamas zmoniu reakcija i savo veiksma, ji dziugina zinojimas, kad jis kazka padare kito labui.
Siaip visi zmones vienokia ar kitokia forma tenkina savo ego, jei to pasitenkinimo jie neturetu to nedarytu.
Nesamone. Aisku yra tokiu zmoniu kurie nieko nesugeba tik duoti, NES JIEMS TO REIKIA PATIEMS, bet tokiu nedaug ir kita vertu ciniska juos taip nuvertinti.
Daugiau pasitaiko zmoniu kurie aukojasi del tam tikru vertybiu. Sakysim kito laimes.
Sakysim mano ex net galvojo, kad as is tu sugebanciu tik duoti.
Bet kai vertybes buvo sugriautos, tai kazkaip tie imantys buvo isvaikyti dideliuu nuotoliu, BE NIEKO.
Aisku galima vertybiu vertinima sulyginti su EGO, bet tai manau pavojinga viska per ego suvokti, nes lasivai galima sukurti issiziojusiu krokodilu visuomene
Per primityvus suvokimas. Mylintys zmones jaucia dziaugsma suteiktdami mylimam zmogui laime, o ne daro gerus dalykus, save riboja, praktiskais tikslais (kaii meiles objektas nepabegtu)