Vyras turi meilužę

Pasikartosiu-jūsų lūpomis kalba išmintis!

Dekui. Bet ar neteisybe? Jei mes sakome: Nebuk sulipus su vyru, tai kodel su drauge turime buti sulipusios? Visada kokybe geriau uz kiekybe. Ir tikra draugyste ne susitikimu ar skambuciu kiekiu matuojama. Matuojama nuosirdumu. Va ir skausmoasaros turi tokia drauge. Tikra.

Mes su drauge atšalom, kai aš vaiko.susilaukiau. Ar turėjau teisę ant jos pykti, kad jai buvo neįdomu mano visi siusi musi,košytės, dantukų skausmai? Susiradau tokių.pat draugių su vaikais, visos dalinomės tais pačiais rūpesčiais. Kai sūnus paaugo ir buvo toks momentas, kai reikėjo pagalbos, ji ištiesė ranką be jokių kalbų ir išlygų. Po to kalbėjomės bene 3 val. Taip, kaip vaikystėj, jaunystėj. Mes buvom šalia viena kitos ir mums buvo gera kartu.
Ar galėjau jai priekaištauti ir prievartauti būti šalia manęs visą laiką, kai jau viskas pas mus savaime susidėliojo kitaip? Žinoma, kad ne.
Man keistas tas požiūris, sulipt per "negaliu". Juk jeigu ne kartu, vadinasi, nereikia.

Aciu virga
Viliuosi nors taip padeti.

Pritariu del draugu. Neturiu as daug draugu, o ir nemegstu "virtuviniu" draugysciu, valandu valandomis telefonu aptarineti dienos, seimos aktualijas. Galimai esu per daug uzsiemusi, tikrai neturiu nei jegu nei galimybiu. Mane pacia vargintu, kas savaitinis, menesinis susibegimas, bendravimas kiekviena dienta man jau butu tragedija.
Taip jau isejo mes visi esame uzsieme, gal kaip toj patarlei toks toki traukia. Tad turime sustiarima, susitinkam du kartus per metus. Bet, as visada zinau, kad i savo draugus galiu kreiptis bet kada, kaip ir jie. Musu santykius senaties terminas neitakoja.

Velgi su tom draugsytem, viskas individualu.



Jus saunuole, kad neaptarinejate su vaiku tecio elgesio, kad nedraudziate su juo bendrauti.
As jusu vietoje paklabeciau su sunumi, paaiskinciau kad seima istiko krize, kad su teciu bandote ja spresti. Bet betkokiu atveju, nesvarbu kad jus su teciu siuo metu nerandate sutarimo, jus abu ji mylite, ir mylesite visada, nepriklausomai nuo aplinkybiu.
Padekokite jam, uz jo parama, uz jo rupesti, bet tuo paciu paskatinkite ji toliau bendrauti su teciu. Taip jau buna gyvenime kad zmones nustoja vienas kita myleti, isblesta jausmai, bet del to jie netampa blogais tevais.



Butent as nuejau pas ta psichologa.
Is savo patirties galiu pasakyti kad vaiku skyrybos netraumuoja, kaip rasiau traumuoja tevu elgesys. Vaikail greiciau nei suauge prisitaiko prie salygu. VAikui svarbiausia ne buvimas po vienu stogu, o zinojimas, kad jis yra saugus ir mylimas. Va tai turi uztikrinti tevai. VAikui svarbu gyventi saugioje, mylincioje aplinkoje, kur tuo momentu randasi vienas is tevu. Kad ir dabar, seima neissiskyrusi, tetis komandiruoteje, juos skiria nuotolis, negi nuotolis traumuoja...

Mes su vyru pasistengeme issiskirti civilizuotai, taikiai. Kas pasikeite sunaus gyvenime, tik tai kad tetis isvaziavo gyventi kitur. Mes vaikui paaiskinom, kad neziurint i tai, kad mes gyvename atskirai jis yra labai mylimas ir mums abiem labai svarbus. Todel jis puikiai zinojo, kad tetis, ir mama ji labai myli, kai atvaziuos i miesta tetis iskarto pas ji atbegs. Jie susirasinejo laiskais, pradzioje laiskus rasiau as, veliau jis pradejo rasyti pats. Mobilieji atsirado veliau, jau kai tetis grizo namo.

Paklausus sunaus, kuriam sukaks 30 metu, ar ji itakojo musu su tevu skyrybos, anot jo nei kiek as jutau jusu abieju meile, cia panasiai kaip su jureiviu, furistu ir t.t. vaikais.

Nereikia vaikams is anksto projektuoti traumu, taip juos traumuojant "ikalbant sveikiems liga". Mokyti reikia vaikus ne kaip pernesti traumas, o kaip iveikti krizes. TArkim kad skyrybos tai ne tragedija, o naujas gyvenimo tarpsnis, nes taip jau buna gyvenime, zmones daro klaidas, kurias reikia ir butina taisyti. Nereikia bijoti klaidu, o reikia is ju mokytis, kad ateityje ju nedaryti. Tas zinojimas mus nesilpnina, o atvirksciai sustiprina, mes tampame ismintingesni, todel ju jau nekartosime. Bet velgi tai nera garantas kad ateityje nedarysime klaidu, mes darysime jas, tik jos bus kitokios, ir vel mokisimes, vel taisysime ir t.t. Tai vadinama gyvenimu.

O jei projektuosite i traumu iveikima, tupmet i kiekviena klaida zmogus vertins kaip trauma, kuri butinai turi ji traumuoti. O tos traumos padarinius jis jaus pareiga heroiskai iveikineti. O ta neva kova su traumomis, itakoja zmogaus gyvenima t.y. zmogus samoningai leidzia praeiciai jaukti savo dabarti ir ateiti.

Tai yra du skirtingi i ta pacia situacija poziuriai. Pirmas nugaletojo, antras loser'io.

Pritariu, kiekvienai izvalgai. Jauciu ir vertinu panasiai

Ir as pritariu.

Agrefa susigraudinau beskaitydama tavo zinute. Taip graziai, siltai parasei apie savo drauge.

Dekui ir man patinka jusu postai
nu cia sunku sprest aisku, jei nezinai konkrecios situacijos, gal keliai issikyre draugiu, gal i kita sali issikrauste tai taip. Bet jei pvz gyventu tame paciame mieste ir nustotu bendrauti istekejusi, paskui per skyrybas atsimintu, tai kazin ar as noreciau bendrauti. Praeis skyrybos susiras kita ir vel nebebusiu reikalinga, kazin ar ji tai draugei, kuri sake praejo per panasu dalyka padejo tada?
Nu as ne labdaros organizacija, tam yra psichologai, visokie patarejai, teisininkai ir t.t. o tik ateit paverkt, cia ne draugyste, cia daugiau isnaudojimas zmogaus.... man jei drauge tai ir bendraujam, kartais mazai, kartais per metus gal kelis tik kartus susirasom kokiam FB, bet palaikai ta rysi nors minimalu ir sunkiu metu ir lengvu, viena kitai galim issipasakot...Tai ir yra draugyste, kokia ji ten bebuna tarp suaugusiu ir i savas problemas ir seimas panirusiu zmoniu.... O dabar jei kas mane atsimintu po 10 m nebendravimo ir pradetu guostis kaip sunku, pasiulyciau kokio specialisto tel numeri.
Papildyta:

Tikriausiai visaip buna ir apibendrinti labai sudetinga, kad niekaip neveiktu vaika tevu skyrybos tai jau siek tiek pertemtas optimizmas, aisku veikia, sukelia itampa, nerima, neaiskuma, ir situacijos buna visokios. gerai jei tevai lygiai tiek pat skiria vaikams laiko ir po skyrybu, O jei atsiranda 2 naujos seimos gimsta kiti vaikai ar ateina i buri kiti po santuoku vaikai ir t.t. situauciju daug ir problemu daug, aisku dauguma issprendziamos, susiderina zmones, tik nereikia sakyti, kad, ai, cia lygiai tas pats kas isvaziavimas i komandiruote, tikrai ne tas pats. Ypac kai lieka nuoskaudos siuo atveju mamai, pyktis ir t.t. vaikas gi mamos lauke ir jos emociju fone visada...
Ir nebutinai net suauges zmogus suvokia savo pasamone ir kas joje nusedo skyrybu atveju, beja jusu seima susijunge vel , tiketinai ne po daug metu, taigi ir tas poveikis vel visai kitoks.

Man taip neskaniai ta amerikietiska luzeriu filosofija skaitosi. Nera jokiu luzeriu ir jokiu nugaletoju, esam visi zmones, kai susiduriam su problema ja sprendziam kaip mokam. Siuo metu labai daug pagalbos, ir tu skyrybu daug, niekas pirstais nebebado, taigi ir psichologinio diskomforto maziau... Aplamai dabar skyrybos kasdienybe...o pabendravimas su psichologais ar pan tai geriausia tikriausiai panasiuose situacijose, jie ir gali nustatyti kiek tai vaika paliete ir kaip jam geriausia butu padeti ir sau aisku.

O dabar aš susigraudinau ir apsiašarojau!

Na aš draugystę visai kitaip suprantu. Ir ne todėl padėsiu draugui, kad jis kažkada man padėjo ar nepadėjo. Vadinas jei jums nepadėjo ir jūs nepadėsit? Jei apie konkretų žmogų kalbėti, tai ji tada nieko nenorėjo matyti, sekiojo jį kaip šešėlis, žeminosi. Ir vis vien po gal dviejū metų tokio žeminimosi buvo palikta. Dabar prisimindama sako kokia ji buvo kvaila ir tik pataria kad aš nekartočiau jos klaidų...
O šiaip labai nemalonūs jūsų postai, tokia neigiama energija dvelkia, vargu bau ar jūs tikrai turit draugų. Tikrų draugų.
Beje, šiandien sųnus bendravo su tėvu. Ir šnekėjo įprastai kaip seniau. Jau vien dėl to džiaugiuosi. Visai nenoriu, kad jis manęs gailėtų.

Jus nepagaunat kampo. Esme yra ne veiksme - skyrybos. esme yra kaip tas veiksmas vyksta. VA to veiksmo veikimas ir itakoja vaikus. O uz veiksma atsakingi suauge. Rietenos, manipuliavimas vaiku kaip irankiu skaudinti kita ir t.t.

Tuomet viskas traumuoja. Lygiai taip pat vaika traumuoja kito seimos nario atsiradimas, tarkim gime brolis/sese, apmazeja laiko ir t.t. ir t.t. Jei tu nori buti auka, visada rasi priezasti ja buti. Tam ir yra tevai, kurie padeda vaikui adaptuotis, priimti nauja seimos nari, ar isileiti i nauja seima.

Manau, kad salyginai normalus zmogus vienokiu ar kitokiu tarpsniu jaucia tiek pikti, tiek nusivilima. Siuo atveju svarbu ne jausmai, o kaip tu su jais tvarkaisi. Visiskai normalu, kad vaikas mato ir jaucia mamos/tecio emocijas, tame tarpe negatyvias, juk tai gyvenimas. Taip jis mokosi gyventi. VA todel motna ir turi buti "stipri", neleisti sau save gailetis, tai didele prabanga. Vaika traumuoja ne tas neva fonas sklindantis is motinos, o bandymas vaika izoliuoti, vaidinti kad nieko nera ir t.t. VA tai yra vaiko zalojimas, vaikas mokomas meluoti, neigti esancias problemas.

Beje skyrybu metu as neturejau jokio pykcio, ir dabar neturiu. Niekas manyje nenusedo. As ne siuksliu deze.

Kas yra skyrybos? Skyrybos tai tik PASEKME, bet ne PRIEZASTIS. Vaikus labiau traumuoja priezastys-tevu daromos klaidos.

Tai ne amerikietiska filosofija, tai mano gyenimiska patirtis. Jus nepagaunate kampo, niekas neneigia kad yra zmones, bet tie zmones turi gyvenimiskus principus, kurie ITAKOJA JU GYVENIMA. DAzniausiai, jei kalbame apie suaugius, zmones pasamoneje save traumuoja patys, nes nemoka iveikineti kriziu, daryti klaidu ir jas taisyti. Kai tai daro suauge zmones sau, tai ju pasirinkimas, o kai jie nemokedami spresti kriziu, traumuoja savo vaikus, tuomet tai tragedija. Bent jau as to nelinkusi pateisinti. Nes suauges zmogus privalo buti atsakingas.

Kodel nepadeciau, padeciau, pvz duociau gero speciaisto telefona, padeciau taip pat kaip padedu bet kokiam pazystamam ar nepazystamam zmogui....atleiskit as negaliu vadinti draugemis zmoniu, kurie esant galimybei su manim nenorejo bendrauti 10m gal bendrauciau, bet tai tikrai ne draugyste man aplamai draugyste nesisieja butinai tik su kazkokia pagalba. Draugyste man tai rysys kuri tesi ir brangini, kuri puoseleji, kai pasveikini drauge per gimtadieni, kai siaip paimi ir parasai kaip jai sekasi. O ne atsiminimas, kai reikia pagalbos...Jei tik pagalbos reikia tam yra labai labai daug specialistu, kurie pades tiketinai geriau.
Turiu as draugiu galit buti rami, nors ir vyra senai turiu ir vaiku ir negyvenu Lietuvoje, mano drauges yra kelios jau daugiau kaip po 20 m ir aisku nauju susirandi, bet tikriausios tos senosios nuo ankstyvos jaunystes
Neigiama energija tikrai??? jus teigiama? kas nepatiko, kad sakiau, jog isikibot i vyra pamirsot save, savo drauges, nors siaip jus pati taip paraset...... ar kad dabar isikibot i sunu ir juo prisidengiat darydama sprendimus? ir tai netiesa? kaip manot del ko vyras kitos moters ieskojo? jei to nesuprasit galit neisispresti savo problemu, galit su vyru issiskirti, bet su savim teks gyventi...

Tai gal pati nepagauni skyrybos , yra seimos suirimas ir taip jis tarumuoja visa seima, maziau ar daugiau. Zmones juk turejo vilciu, svajoniu, tiketinai mylejo vienas kita kazkada ir visa tai subyra , suskyla, zlunga...O elgesys skyrybu metu, vel gali skyrybu stresa mazinti, o gali didinti. Bet man taip kvaila del to gincytis, kazkaip vaikiska atrodo teigti, kad va tevai skiriasi, o vaikas, kaip niekur nieko laimingas Cia save taip itikinat ir jums lengviau?
O kito vaiko atsiradimas tikrai netraumuoja, o suteikia dziaugsmo, jei tevai normalus aisku ir mylintys, lyginat nesulyginamus dalykus vienu atveju vaikas kazka praranda, kitu kazka igauna. Kazin kiek tevu is meiles ir laimingio gyvenimo issiskiria? Cia kaip sakytumet, kai vaikas susidauzo savo kompiuteri taip pat reguoja, kaip kad tevai nuperka nauja o cia ne kompiuteris cia seima, vaiko pamatas ir pagrindas siame pasaulyje, kuri spradeda siubuoti. Taip jeigu seimoje nebuvo meiles, darnos, jei buna kokie baisus konfilkatai tai jau senai pas ta vaika/us ta zeme siubuoja...o gal niekad ie nebuvo tas pamatas is vis tvirtas...
Taip cia sutinku, kad ir yra svarbiausia buti saziningu su savim , isivardinti emocijas ir su jomis tvarkytis, tai svarbu visada.
Nu jus tiketinai reta isimtis, dauguma zmoniu jaucia labai daug neigiamu emociju skyrybu metu ir taip sutinku, kad tai jau pasekme, kad ir iki to buna daug neigiamu emociju ilgiau ar trumpiau. Arba jus greiciau jas tiek uzspaudet, kad net nejautet ju samoningai, jos nusedo i kuna ir galimai sukele kazkokiu negalavimus...

Taip tai amerikieciu pas mus atkeliavusi filosofija apie luzerius, net zodis angliskas, jei nepastebejot
Tai zinoma, kad zmones tik patys atsakingi uz tai ,kas su jais vyksta, nei kalbos nera, tik kam tie amerikonizmai teriminai? Pvz skyrybos visada yra pasekme 2 zmoniu nesugebejomo kurti santykius , seima. Visi mes tvarkomes ,kaip sugebam, nera balta ir juoda. Bet kad daug kas nesugeba prisiimti atsakomybes ir tik kaltina kitus, partneri, vaikus, tevus ar dar ka , tai tiesa. bet vel nemaisyti situacijos analizavimo su kaltinimais.