Vyras turi meilužę

Sveikos, susikūriau naują niką, nes nenoriu būti žinoma, šiaip bendrauju SM kitu niku, nenoriu, kad kažkas sužinotų kaip man plyšta širdis. Tiesiog nežinau kaip elgtis, norisi gyvai lysti į žemę. Nenoriu niekam pasakoti iš artimų, todėl klausiu patarimų čia. Dažnai skaitau kertelės sieloj temas, net kai kada gal ir esu patarus spjauti į tokius vyrus. Bet kai atsiduri tokioje padėtyje tada supranti kaip skauda. Visada galvojau, susiras, na ir staltiese kelelis, pragyvensiu ir be jo ir nei kiek ne blogiau. Bet nežinau kas suveikia, gal sužeista savimeilė, kad norisi vilku kaukti kai atsiduri tokioje padėtyje.
Jis darbo reikalais dažnai būna kitame mieste nei gyvename. Va ir šiandien išvažiavo. Vakare man sūnus ir sako, tetis su kažkuo žinutėmis rašinėjasi, vakar gavo žinutę "bučinukas", bet paėmė telefoną ir galvojo kad aš nemačiau. O šiandien, po mokyklos, kol vyras maudėsi duše, vaikas norėjo pasižiūrėti tas žinutes, bet sakė vakar rašytų jau nebuvo, o šiandien tai perskaitė, kažką "susitiksim", "jau darau valgyti". Sakė vardo nebuvo, tik numeris be užvadinimo, sako norėjau nufotografuoti, bet bijojau, kad tetis iš dušo išeis ir sakys kad šnipinėju.
Ir tas vaiko prašymas, tik nesakyk tečiui... Ir paskui klausimas, kam jam jos reikia... Galvojau kauksiu, bet išsilaikiau, tepasakius tik kad reikėjo jo pačiam paklausti ir nukreipiau kalbą apie pamokų ruošą.
Kai jis užmigo, neiškenčiau išėjau į lauką kad neprabustų ir paskambinau tam kuiliui (negaliu jo kitaip vadinti). Aišku pradėjo teisintis, mol ką čia išsigalvoju ir pan, nenusišnekėk ir t.t. Bet kai paklausiau, negi jis nori pasakyti kad vaikas meluoja, atsakė kad nemano. Ir vis vien aiškina, kad nesąmonės, kad jis dirbti išvažiavo, o ne su mergom duotis... Tai va, sakau, ko tu kūdintis, sportuoti, pradėjai, tai atgal prasidėjo puolimas mol kai aš dietos laikiausi irgi gal turėjau susiradus ką nors. Prašiau tik kad nesakytų vaikui, kad neiškentėjau ir išdaviau jį. Dabar graužiu nagus, kad nesusiturėjau ir paskambinau. Vaikas manim pasitikėjo, o aš kvailė ... Galvoju, grįžus būčiau telefoną panagrinėjus, atradus numerį, pati paskambinus (vaikas kelis skaičius įsidėmėjo). Įtariu, ji ištekėjus, nes dabar kai skambinau, esu garantuota, kad jos nebuvo kartu, manau jai tai tik nuotykis. Galėjau taip jai skambinėti kol jos vyras būtų pakėlęs ragelį ir viską būčiau jam išdrožus, nors ant dūšios ramiau būtų, kai jis sužinotų su kokia kekše gyvena.
Patarkit kaip dabar elgtis, ką daryti. Skirtis ar gyventi dėl vaiko... Visą naktį neužmigsiu, o rytoj darban...

Tokiu dalyku tau niekas nepatars. Tik geriau nevelk vaiko daugiau i jusu tarpusavio santykius, nori kad vaikas save kaltintu jei issiskirsit? sakys, jei nebciau mamai pasakes gal nebutu issiskyrusi? ir jokiu sprendimu nedaryk DEL VAIKO, nekrauk jam tokios nastos gyvenime.

Siaip ramiai su vyru pasiklabek bent jau primiausia..... neistikimybe nera pati savaime priezastis skirtis, geriau nagrinekis, kas iki to privede, kas tarp jusu negerai, abu esat uz tai atsakingi, jei abu noresit issiaskinsit ir isatisysit klaidas.

Jeigu vyras yra/buvo geras, kam tau jį atiduoti kažkam-gerų daiktų niekas taip lengvai nepaleidžia .
O jei buvo nekoks vyras, tu viena visus rūpesčius tempei, tai ar taip, ar taip jis tik šešėlis namuose buvo-ar tokio reikia, ir dar su merga šeimai ant galvos.

Iš tiesų, kaip Ubuntuu, priežastys yra gilesnės. Arba vedybinė krizė. Tokia gal kiekvienoje šeimoje būna. Arba sugeba šeima įveikt, arba ne.

Vaiko tikrai nevelsiu. Ir dabar nevėliau, pats man papasakojo, todėl labai bijau, kad jis nesužinotų jog nenutylėjau. Vaikas tikrai nesužinos kaip man skauda.
Agrefa, buvo visko, ir gero ir blogo, aplinkiniai tik kaip gražią šeimą matė. Lupt nesu gavus, o apsižodžiavimų visur būna.
Gal ir galėčiau su juo toliau gyventi, bet miegot vienoj lovoj, manau neperlipsiu per save.

Blogiausia, kad padaret, tai isdavet vaika. Ir vardan ko??? Suaugus, o tokia naivi, kad tikities, jog ims ir prisipazins? Neprisipazins, nebent jau manatkes pas meiluze pakuosis. O dabar savimeile izeista. Pati spreskit ka daryt, nes kazin ar ko klausysit. Arba pakuojat vyro daiktus ir paliekat uz duru, arba nedarot nieko. Visai nieko. Apsimetat, kad nieko neivyko ir gyvenat toliau. Tada vyras jau laisviau gastroliuos. Bet arba taip gastroliuos ir jusu niekad nepaliks, nes namie faina ar meiluze istekejus, arba paliks jus kada del meiluzes. Jums sprest.

Teroristė teisi - dabar, kadangi jau sužinojot, teks rinktis - arba apsimesti, kad to niekada nebuvo, arba skirtis. O juk buvo trečias variantas - paklausti savęs, ar išties reikia žinoti, ypač, jei iki tol jūs gyvenot normalų santuokinį gyvenimą? Bet tam jau per vėlu.
Variantas - nesisikirsiu, bet kiekviena proga prikaišiosiu neištikimybę - ne išeitis. Jūsų gyvenimus tai tik pavers pragaru. Jūs neišlipsit iš pagiežos, jam gi nuolat teks kentėti priekabius (ne esmė, kad jie pelnyti, bet gyvenimo jam tikrai neverta aukoti dėl to, kad buvo neištikimas).
Kita vertus nesureikšminkit neištikimybės - 99 proc.atveju tai tėra nereikšmingas nuotykis.

Nu manau jau pati suprato, kad blogai padare, bet pirmiausia is kur tokia garantija, kad ta meiluze yra? gal tik santykiu pradzia , gal dar kas. kazkaip jau labai greitas nuteisimas
Ir sioje situacijoje tikria yra daugiau iseiciu nei dvi, nebutinai gyventi kaip nieko nebuvo, jei tikrai turi meiluze. Galima issiaiskinti galima pereito ta situacija, kaip sugebes tik nuo ju priklauso. Dabar viskas sviezia, po metu kitu gali kitaip atrodyti. Nejau viskas seimoje buvo taip gerai ir siaip is niekur nieko meiluze atsirado? Kokie santykiai dabar seimoje?
as irgi kol buvau labai jauna sakiau, neistikimybe viskas skyrybos, paskui sensti, ir tas poziuris keiciasi, ir nebera tokio emocingumo, kad is kart darskytis, plesytis, dabar jau pagalvociau, ziureciau aisku kokia atmosfera seimoje, ko pats vyras nori ar tai tik silpnybe ar kiti jausmai uzgime kitam zmogui ir t.t.

Tikra tiesa...

Meilužė iš niekur neatsidaro, ją susirado vyras. Kaip mane stebina tokie pasakymai, kad oi gal šeimoje ne viskas buvo gerai, abu kalti ir kitoks bla bla bla. Tai jei kažkas šeimoje blogai, tai eini ir šnekiesi su sutuoktiniu, aiškiniesi, sakai kas negerai, kas netinka, bandai keistis, pagaliau jei nėra jau kito kelio, netenkina sutuoktinio elgesys, tai skiriesi ir daryk laisvas ką tik nori. Ar meilužė išspręs sutuoktinių šeimyninę krizę?
Realiai tai manau linkę nuklysti tie sutuoktiniai, kurie ŽINO, kad jiems bus atleista. Tai ko nepabandžius.
Kokia gali būti atmosfera, kai žinai jog vyras meilužę turi? Puiki tikriausiai. Aš tai žiūrėčiau ko AŠ noriu, o ne ko vyras, jis jau savo norą parodė.

As nesakau,kad GERAI, JOG KAZKAS PASUKA I KAIRE, as tik konstatuoju fakta, kad is dideles meiles ir geru santykiu niekas nesuka i kaire.
Nu jei niekada neesi gyvenime jokios klaidos padarius, niekaip neesi iskaudinusi savo vyro, visada darai teisingus sprendimus, tai tada tu teisi tame ka sakai
As nemanau, kad susiranda meiluzius zmones, nes galvoja kad jiems atleis, o nesusiranda is baimes, nes galvoja, jog neatleis As asmeniskai nesusirandu del savo vidiniu isitikinimu , vertybiu, prioritetu gyvenime.
Bet kadangi neesu sventa ir darau klaidas, uz kurias man atleidzia, tai gal ir as sugebeciau ir uz tokia klaida atleisti, nezinau, nemeginau....siaip tik teoriskai svarstau...viskas priklauso nuo situacijos.

Nemanau, kad sutuoktinis nei iš šio, nei iš to pagalvoja, kad ai, maniškė atlaidi, tai reikia ant kažko užlipti.
Aišku, visokių vyrų yra. Vieni gal vedė be kažkoks itin didelės meilės, tai jiems tas užlipimas yra norma. Kiti gal gimė ir mirs babnykais.
O čia lyg normali šeima buvo. Diedas sudurniavo dėl kažkokių priežasčių. Tad jei ikgą laiką santykiai buvo tikrai geri, kažkokios priežastys yra. Juk vaijas ne leliukas, tad ne pora metų gyventa kartu.

Tai ir yra blogiausia. Kad vaiką išdaviau. Bet dabar to jau nepakeisi, netvėriau savo kaily kai išgirdau, nors prie vaiko apsimečiau abejinga, laikiausi iš paskutiniųjų kol užmigo. Šiandien paskambino ir paklausė kur sūnus, nes neprisiskambina, atsakiau kad namie, kodėl nekelia ragelio nežinau ir paprašiau tik vieno dalyko, kad netraumuotų vaiko ir neišsiduotų, jog aš jam viską vakar pasakiau. Vaiką jis myli, nemanau, kad pasakys. Jau norėjau baigti pokalbį kai jis pasakė, kad sūnus skambina ir padėjo ragelį. Nei atsiprašymo, nieko... Galvoju neišsidavė, nes po to paskambinau vaikui ir jis su manim šnekėjo lyg nieko nebūtų nutikę. Bet vakare nė iš šio nė iš to, kalbantis apie mokyklos reikalus, jis pasakė, gal ten tetis su D (savo seserim) susirašinėjo, bet vėl pats sau atsakė, nemanau. Sakau, koks skirtumas, jis suaugęs, gali rašinėtis su kuo nori, sūnus atsakė, aha, bet matau kaip jam labai skauda. Galvoju, dabar pasiekčiau, akis išdraskyčiau dėl ant vaiko pečių užkrauto rūpesčio.
O pačiai šiandien jau ramu kažkaip, galvoju, ko gero aš jo visai nebemyliu, sūnus būtų bent keliais metais vyresnis, nedvejodama skirčiausi. Dabar nežinau, gal miegosiu kitame kambaryje kai (jei) jis grįš, elgsiuosi prie vaiko kaip niekur nieko, šiaip ar taip jo dažnai nebūna namie, dabar tikiuosi rečiau pargrįš, kaip nors pragyvensim bent iki sūnui 16 bus. Turim užsakytą kelionę lapkričiui, dar nesumokėti visi pinigai, galvoju ką su ta kelione dabar daryti. Aš pati ją užsakiau, galiu ir išbraukti jį iš sąrašo. Pradėjau galvoti racionaliai, prisiminiau, kad prieš kokį pusmetį pasirašiau pas notarą įgaliojimą, kad jis suteikiu jam įgaliojimus parduoti santuokoje įgytą nekilnojamą turtą, mat reikėjo parduoti miško sklypą. Turim truputi nekilnojamo turto (žemės, miško), tai rytoj pat nueisiu pas notarą nutrauksiu įgaliojimą, kol neišparceliavo ar neperrašė kažkam.
Papildyta:

Taip, aš tą patį sakyčiau kitam. Bet visai kitaip atrodo kai tai liečia tave...