QUOTE(alexxandra @ 2007 01 24, 22:33)
Internete radau V. Sako straipsnį apie blynus, o labiausiai susidomėjimą sukėlė Kretingos grafų Tiškevičių blyneliai, kuriuos labai mėgo rūmų damos
Kretingos grafų Tiškevičių blyneliai
Mėgstančios šeimininkauti ir namiškius, ir svečius galėtų nustebinti fantastiško grožio ir gardumo blyneliais. Receptas užrašytas 1882 metais Kretingos grafų Juozapo ir Sofijos Tiškevičių rūmuose. Šiuos blynelius kepti pradėjo grafų virėjas žemaitis Aleksandras Jonuškis iš Kretingos, arba, kaip jį maloniai vadino grafai Olis. Grafienė Sofija ir jos dukros Elena Klotilda, Sofija ir Marija tuos blynelius galėdavo valgyti beveik kiekvieną dieną ir jie joms neatsibosdavę, o apie svečius tai ir kalbėti nereikia.
Daug kas mėgino sužinoti šių blynelių receptą. Olis, suprantama, blynelių gamybos būdą papasakodavo, bet, kaip ir kiekvienas geras kulinaras, kai ką nutylėdavo ir tik vienam, t. y. mano proseneliui bajorui P. Sakavičiui-Sakui, rinkusiam Lietuvos didikų ir bajorų valgių receptus, leido užrašyti visas šias paslaptis.
Dabar, kai Lietuvoje vyksta kulinarinis chaosas ir kičas, prasto greitmaisčio (picų, makdonaldų valgyklų) aršus brovimasis į lietuvių skrandžius ir kišenes, pats laikas atskleisti Lietuvos senovės kulinarų paslaptis ir parodyti pasauliui kas yra kas.
Kad blyneliai gautųsi tokie, kokie būdavo patiekiami Kretingos grafams Tiškevičiams, ruošiant lietinių blendinį, pirmiausiai reikia kvietinius miltus išsijoti ir plikyti karštu pienu arba karštu skysčiu (ne miltai pilami į skystį, bet skystis į miltus) bei nepamiršti į blendinį šliūkštelti šlakelį ratafijos. Kas tai per dalykas dabar neaiškinsiu, nes tam reikalingas atskiras straipsnis, bet Jūs vietoje ratafijos sėkmingai galite naudoti bet kokį uogų arba vaisių likerį. Suprantama, geram blendiniui reikia druskytės kruopelės, na, o dedant kiaušinius, būtinai trynius ištrinti su cukrumi iki baltumo, baltymus suplakti iki kietumo ir vėliausiai įmaišyti į blendinį...
Kodėl grafienei ir grafaitėmis Olio blyneliai neatsibosdavę, vėl tik jis vienas apie tai žinojo: vietoje vandens pildavo apelsinų, kriaušių, obuolių, aviečių, braškių, žemuogių, baltųjų serbentų sulčių, beržų arba klevų sulos, kitą kartą ir saldžios giros arba įtarkuodavo apelsinų ar citrinų cedros (tik geltonos odelės).
Taip gaminant, lietiniai išeina plonyčiai, mezginiuoti su skylutėmis. Olis šiuos lietinus iš abiejų pusių paskrudindavo lydytame svieste, paskui sulenkdavo keturlinkai, kad gautųsi trikampiai, tačiau į juos nedėdavo jokio įdaro, kaip nuo seno Lietuvoje būdavo priimta. Į keptuvę įdėdavo truputėlį lydyto sviesto, įpildavo to skysčio, kurį naudodavo blendiniui gaminti, sudėdavo blynelius ir dar gerai juos pakaitindavo, kad net suputotų. Tokius karštus, mezginiuotus ir putotus patiekdavo stalan.
Prie šių blynelių būdavo duodama mėtų su pavasariniu (pirmuoju) sodų medumi. Ne ne ne, jokiu būdu ne šiltnaminių mėtų, kačių mėgiamų melisų, o tiktai tikrų tikriausių paežeriais, pakūdriais, paraviais augusių Žemaitijos laukinių mėtų. Kai būdavo pradedama pilstyti ši pasakiškai gaivi ir aromatinga arbata, kurios spalva primindavo brangųjį smaragdą, mėtomis pakvipdavo visos Kretingos rūmų menės. Ir nors grafienė dažniausiai mėgdavo su savo mergaitėmis ir svečiais Olio keptais blyneliais mėgautis garsiojoje oranžerijoje, visokiausių egzotinių augalų apsuptyje, žemaitiškų mėtų aromatas, lyg senovės karžygys įsiverždavo į lepius, salsvus egzotinius aromatus, juos dar labiau sujaudindamas ir paryškindamas...
O čia galite paskaityti visą straipsnį
Kretingos grafų Tiškevičių blyneliai
Mėgstančios šeimininkauti ir namiškius, ir svečius galėtų nustebinti fantastiško grožio ir gardumo blyneliais. Receptas užrašytas 1882 metais Kretingos grafų Juozapo ir Sofijos Tiškevičių rūmuose. Šiuos blynelius kepti pradėjo grafų virėjas žemaitis Aleksandras Jonuškis iš Kretingos, arba, kaip jį maloniai vadino grafai Olis. Grafienė Sofija ir jos dukros Elena Klotilda, Sofija ir Marija tuos blynelius galėdavo valgyti beveik kiekvieną dieną ir jie joms neatsibosdavę, o apie svečius tai ir kalbėti nereikia.
Daug kas mėgino sužinoti šių blynelių receptą. Olis, suprantama, blynelių gamybos būdą papasakodavo, bet, kaip ir kiekvienas geras kulinaras, kai ką nutylėdavo ir tik vienam, t. y. mano proseneliui bajorui P. Sakavičiui-Sakui, rinkusiam Lietuvos didikų ir bajorų valgių receptus, leido užrašyti visas šias paslaptis.
Dabar, kai Lietuvoje vyksta kulinarinis chaosas ir kičas, prasto greitmaisčio (picų, makdonaldų valgyklų) aršus brovimasis į lietuvių skrandžius ir kišenes, pats laikas atskleisti Lietuvos senovės kulinarų paslaptis ir parodyti pasauliui kas yra kas.
Kad blyneliai gautųsi tokie, kokie būdavo patiekiami Kretingos grafams Tiškevičiams, ruošiant lietinių blendinį, pirmiausiai reikia kvietinius miltus išsijoti ir plikyti karštu pienu arba karštu skysčiu (ne miltai pilami į skystį, bet skystis į miltus) bei nepamiršti į blendinį šliūkštelti šlakelį ratafijos. Kas tai per dalykas dabar neaiškinsiu, nes tam reikalingas atskiras straipsnis, bet Jūs vietoje ratafijos sėkmingai galite naudoti bet kokį uogų arba vaisių likerį. Suprantama, geram blendiniui reikia druskytės kruopelės, na, o dedant kiaušinius, būtinai trynius ištrinti su cukrumi iki baltumo, baltymus suplakti iki kietumo ir vėliausiai įmaišyti į blendinį...
Kodėl grafienei ir grafaitėmis Olio blyneliai neatsibosdavę, vėl tik jis vienas apie tai žinojo: vietoje vandens pildavo apelsinų, kriaušių, obuolių, aviečių, braškių, žemuogių, baltųjų serbentų sulčių, beržų arba klevų sulos, kitą kartą ir saldžios giros arba įtarkuodavo apelsinų ar citrinų cedros (tik geltonos odelės).
Taip gaminant, lietiniai išeina plonyčiai, mezginiuoti su skylutėmis. Olis šiuos lietinus iš abiejų pusių paskrudindavo lydytame svieste, paskui sulenkdavo keturlinkai, kad gautųsi trikampiai, tačiau į juos nedėdavo jokio įdaro, kaip nuo seno Lietuvoje būdavo priimta. Į keptuvę įdėdavo truputėlį lydyto sviesto, įpildavo to skysčio, kurį naudodavo blendiniui gaminti, sudėdavo blynelius ir dar gerai juos pakaitindavo, kad net suputotų. Tokius karštus, mezginiuotus ir putotus patiekdavo stalan.
Prie šių blynelių būdavo duodama mėtų su pavasariniu (pirmuoju) sodų medumi. Ne ne ne, jokiu būdu ne šiltnaminių mėtų, kačių mėgiamų melisų, o tiktai tikrų tikriausių paežeriais, pakūdriais, paraviais augusių Žemaitijos laukinių mėtų. Kai būdavo pradedama pilstyti ši pasakiškai gaivi ir aromatinga arbata, kurios spalva primindavo brangųjį smaragdą, mėtomis pakvipdavo visos Kretingos rūmų menės. Ir nors grafienė dažniausiai mėgdavo su savo mergaitėmis ir svečiais Olio keptais blyneliais mėgautis garsiojoje oranžerijoje, visokiausių egzotinių augalų apsuptyje, žemaitiškų mėtų aromatas, lyg senovės karžygys įsiverždavo į lepius, salsvus egzotinius aromatus, juos dar labiau sujaudindamas ir paryškindamas...
O čia galite paskaityti visą straipsnį
mmmmm.... as jau noriu mezginiuotu blyneliu ir metu arbatytes... bet itariu, net ir labai besistengiant nebeiseitu tie mezginiuoti blyneliai. Mano mama pasakoja, kad net jos vaikystes kitokie blynai budavo, kai kazkaip juos isigudrindavo mociute senam peciuj kept. Ech...
Papildyta:
gal nepastebėjau, bet lyg ir neradau tokio "egzotiško" įdaro
mano mama jį gamina iš plaučių. Niu, kai parsiveža mėsytės, o kartu ir subproduktų iš kaimo, tai ji ir plaučius sunaudoja. Juos išverda, paskui sumala, pakepina daug svogūniuko, sudeda tuos maltus virtus plaučius, pagal skonį druskytes, gerai pipirų, kitokių prieskonių. Man tai pasaka 
brolis kai pirmą kartą valgė, pagalvojo, kad su grybų įdaru blynus valgo 
