Sveikos,
Sunki diena siandien, maziui pirma diena darzelyje, verke mazius, verkiau ir as...turbut hormonai jau skauteja...taip sunku maziu su svietimais palikt, o dar kai verkia o paguost negali...palikau verkianti ir po valandos paemiau verkiant...nors sake visa laika neverke, tik vaiksciojo ir kartojo mama...kai pati darzelio nelankiau, man atrodo tragiskai tie nelaimingi vaiku veidai...noriu i dekreta...issiliejau..
Ryt planuoju testuka pagadinti:)
Morka, pradžia sunkiausia. Bet retas mažutis puikiai adaptuojasi, reikia daug kantrybės ir ramių nervų. Pasikalbėk su auklėtojomis, kaip jos rekomenduoja pradėti adaptuotis. Kai pratinau saviškį, iš pradžių palikinėjau be jokių ten ceremonijų, auklėtoja nenorėjo, kad pasilikinėčiau su vaiku, bet jis kriokdavo rūbinėj prie lango visą laiką, auklėtoja visai nesistengė nukreipti jo dėmesio, nedarė nieko, tik mus kaltino, kodėl vaiką kankinam 
Matomai bijojo ir nenorėjo vaiko su diagnoze (tuo metu maniškis dar gėrė vaistus nuo epilepsijos, kūdikystėj turėjo 2 priepuolius ir po to 2,5 metų buvo gydomas). Neradom bendros kalbos ir keitėm grupę, žinoma tai yra kraštutinis atvejis ir manau tai nėra labai dažnai pasitaikantis dalykas. Kitoj grupėj iš karto paprašiau pradžioje leisti su juo pabūti po pora valandų, taip savaitę pažindinomės su vaikais, aplinka. Po to palikinėjau jau vieną po kelias valandas ir vis ilginau laiką. Na buvo ilga adaptacija, bet jau nebeverkdavo prie lango mamos laukdamas. Aišku buvo visko, nesakau, kad tai yra geras pratinimo būdas, nes visi vaikai skirtingi, bet labai svarbu pasitikėjimas ir mamos ramybė, nes jei vaikas matys tavo ašaras, supras, kad kažkas negerai. Sunku įgyvendinti, bet tikrai įmanoma. O gal tėtis gali nuvesti rytais? Žodžiu, stiprybės visai šeimynai 
Ir sveikinu su teigiamu testuku 
