MV, labai sveikinu
Kudlota, tikrai suprantu, ką tenka išgyventi. Deja, galiu patarti tik apsišarvuoti kantrybe. Mano sūnus adaptavosi panašiai, didžiausios katastrofos būdavo grįžus namo, na ir ryte prieš išeinant. Dar kaip tik tuo metu keitėm būstą, tai ir kraustynės savo pridėjo. Kriokdavo po valandą prie durų, su visais viršutiniais rūbais, visas šlapias ir isterijoj. Bet tikrai jokie raminimai nepadėjo, reikėjo kartu išbūt. Tai mums kaip mums, bet va kaimynams buvo iššūkis, nes ėjo kelis kartus tikrinti, ar vaiko nemušam Laikykitės