
Idomu kad tik tiek teiskaitei, as kaip tik suprantu sia minti, taip, kad vyras uztikrina moteriai lengva be didesniu problemu buiti, gyvenima, kuriuo ji gali megautis, uzsiimti megiama veikla, nepervargti ir taip tada ji buna pilna energijos ir gali nesusiraukusi ir nepervargusi prisiglausti prie vyro, kuriam tai atgaiva sielai, kas tame blogo? tau labiau patinka buti piktai?

O kodėl tam tikrų emocijų reikia vengti? Mano nuomone, jas reikia gebėti atpažinti ir išmokti su jomis tvarkytis taip, kad jos kenktų minimaliai. Tiek vyram, tiek moterims. Tada jos nekelia didelių nepatogumų ar dramų gyvenime. Aš žinau, kad aš geriausiai ir stabiliausiai jaučiuosi, kai galiu save realizuoti. Ir aš nekalbu apie savęs realizavimą virtuvėje ar paskui vaikus bėgiojant (nors vaikai yra nerealus gėris, jie negali būti vieninteliu gyvenimo tikslu, o rankdarbiai ir virtuvė man nėra pasitenkinimo gyvenimu šaltinis). Man stresą keltų situacija, kurioje aš turėčiau būti ta "rytų išminties" aprašyta moteris, kuri turi užtikrinti kitam, savarankiškam ir suaugusiam žmogui, kažkokį tai nuolatinį teigiamų emocijų srautą, idant jis galėtų funkcionuoti. Man gera, kad aš galiu prisiglausti prie vyro būtent tada, kai aš jaučiuosi pavargusi. Man gera pavargti darant tai, ką aš mėgstu. Ir gera, kad mano vyras supranta, jog tam tikrais atvejais jis yra mano "energijos šaltinis". Arba kad kartais man reikia pabūti vienai, kad pailsėti. Tame nėra nieko blogo. Buvimas nuolatiniame teigiamų emocijų burbule man atrodo tuščias gyvenimo švaistymas, jei atvirai.