Tęsinys: kur rasti vyrą, kai tau... O ką, jei...

Rene, žinoma, nuo savęs vargiai pabėgsi, ypač nuo savo gerųju savybų - ypatingai stiliaus...
blogais rašai, o ne postais, todėl ir įdomu skaityti...
atsimenu viską. ir iškart atspėjau, jog sekantis tavo postas bus prisiminmas apie tai, kaip aš valgiau grikius prieš tą kariškį

pas mane - dauuug buvo visko. daug. vos ne 9 gyvenimai per pora metų. spėjau ir iš mirties prisikelti. o dabar...turiu tokį variantą, apie kurį visad svajojau, ir forume čia rašiau. (nenoriu vėl prisikalbėti).


man įstrigo tavo mintis: jog neturi tokio, dėl kurio eitum į pasaulio kaštą (sektum). tik tuos 15km.
hmmmm. mano draugė turi draugią, nes "nieko gerenso" nesusiranda. tarpinis variantas. kartais pamąstau - ar ča "išnaudojimas", savęs, kito? bet paskui: ko gi ne, jei patys žmonės nori būti išnaudojami...
o gal tokia kaip "išnaudojimo" sąvoka nebeeegzistuoja šiuolaikinėj visuomenėj...

Given,

o negali būti taip, kad "toleruotinas nuotolis" "sekimui paskui kažką" atvirkščiai proporcingas nugyventų metų (taigi ir sukauptų patirčių) skaičiui..?

Vertimas į "žmonių kalbą" toms, kurios būtinai pamanys, jog Klajoklis eilinį kartą užrašė čia kažką "per mandriai", tuom demonstruodamas savo narciziškumą -- "Kuo ilgiau gyveni, tuo mažiau esi linkusi paskui kažką bėgioti dar... :P"

Pasitaiko ir išimčių, aišku. Bet tai būna retos išimtys vis tik -- sutikim..?

Dėl išnaudojimo -- na, ką gali padaryti, jei ne visoms / -iems tinka šitas: "Gal geriau jau nieko negu "vis geriau negu nieko"..?"

nu mano vyras tikrai ne isimtis is zmonijos turi daug neigiamu dalyku, bet yra pamatiniai teigiami, kuriuos as gerbiu, kaip saziningumas, neapsimetinejimas, tai, kad galiu juo pasitiketi del svarbiausiu dalyku, galiu jam patiketi vaikus aisku, vaikai musu, bet yra vyru, kiek maciau, tai jiems savi vaikai irgi nelabai rupi...jis mazai kalba, o tai man patinka, nemegstu plepiu vyru , jis gal labiau toks tradicinis vyras, galvoja, kad jam reikia islaikyti seima, kad turi daugiau uz mane uzdirbti, kad turi ismokinti sunu zvejoti ir taisyti masina, nesirupina sava isvaizda per daug, nesimaivo pries veidrodi, nenaudoja plauku zele , skaito geras knygas ir ziuri gerus kinus (cia mano nuomone) ir t.t. o bloguju nevardinsiu, lai jos mazeja su diena bet svarbiausia as ji myliu ir jis mane, o visa kita susidelioja kakziap ir per sunkumus.

O jums nera taip,kad mylejot savo vyra ir dabar tiesiog nesinori pamilti kito?

man irgi tas keista pasidare, visi zmones daug maz nuspejami, jei juos pazysti, o kartais ir del savo elgesio nustembi
Papildyta:

del patirties ne, del sirdies uzsitersimo negatyvais, taip, del praradimo galimybes myleti, paziurikim, kaip sugeba myleti vaikas ir kaip keiciasi tas jo sugebejimas augant...

Jei zmogus nesugeba myleti saves, tai tokie santykiai ir belieka, kai pasitenikinama bet kuo.
Mano viena pazystama, ji jauna psigimde viena vaikiuka, jos tuometinis "draugas" pasake, akd jam ****** pigiau kainuoja , nei jos abortas, ji norejosi pasidaryti, bet gydytoja atkalbejo, del jos sveikatos bukles, asako gali is vis paskui vaiku nebetureti. taiggi augino ta vaikiuia visiskai sugriuvo jos svaiverte, nors ir iki tol buvo maza, pamenu,kai sake, nu kam as bereikalinga us priekabele, o jai tebuvo gal 20, paskui susirado kakzoko pijoka, nes nu kas ja geresnis ims, kaip moterys daznai sako viena kitai sako, nu va dziaugis uzdirba atlyginima parnesa nemusa, o ko dar reikia .. va taip ir gyvena...
Papildyta:
cia si ryta perskaiciau patiko
https://laisvavisuom...-gyvenimo-budo/

Given, be galo ir be krašto ir baltai džiaugiuosi dėl tavęs. Tu to nusipelnei. ir dar daugiau esi verta gerų dalykų. tik niekam nesigirk, nepasakok, net man
Dėl šventos teisybės, tu nevalgei tuos grikius, tu juos ten stumdei į būrius po keturis ir dar visaip kaip išsidirbinėjai, o afrikoj našlaičiai tai badavo.
O šapokliaka skype konferencijoj kai atvertė netyčia mūsų plepalus, nes jai įdomiau buvo, kaip mes ten ką rašom, nei darbo reikalai
Arba bobų vasaros nebus kaip tuos agurkus marinavo, o mes jos virtuvę aptarinėjom
kas dėl mano tų 15 km negruzink tu manęs, gerai čia viskas yra. juk aš jau didelė mergaitė, pati sau sprendimus prisiimu, o ir atsakomynę. ir gyvenu taip, kaip pasi gebu susitvarkyti. nesu auka, nesu ir budelis.
Iš tikro pirmą pusmetį daugiau negu košmaras buvo. reta diena, kai neverkiau, kai neprašiau "leisti man kvėpuoti"(būti savimi), kai nesirankiojau mintim savo daiktų ir savo katinų važiuot namo. Tai buvo pragaras kasdien, o ypač, kai esi jau matęs visko ir geriau, ir daug geriau, ir net žinai kaip būna. "aš tave myliu" išgirdau tik kartą, kai svaidžiau savo daiktus į krūvą važiuot namo. (o kitą dieną ėjom pirkti naujo laikrodžio, nes jau manasis neveikė ) turėjau asmeninių daiktų sąrašą, kad viską vienu ypu susirinkt, kad nė dantų krapštuko mano pas jį nebeliktų, tą sąrašą nešiojausi rankinėj, tik tada jaučiaus gerai. Išmokau patylėt, pabūt mankurte. Suvokt, kad jei žmogus kažko neturi, tai neturi. Juk jei žmogus neturi kojos, mes tai priimam ir prisitaikom būt su juo, suprantam, ką jis gali, ko negali. Arba jei žmogus aklas. O jei žmogus neturi empatijos (jausminio intelekto), tai yra lygiai tas pats, neinplantuosi. Ir aš renkuosi, būti su juo, tokiu, koks jis yra, arba ne. Po pusmečio jau kiek apsipratau. Ir jis kažkiek pasikeitė, apsišlifavom. jo mama man pasakė tokią pamoką, labai jau paprastutę, bet man kaip biblija tarnauja. Tu, sako, paklausyk jo, numok ranka ir nueik. neimk į galvą nei į širdį. Man puikiai sekasi. Kai vėjus šneka, dar pridedu bla bla ir nueinu
Sakysit, ko kentėjau. tikrai ne sado mazo. aš visada turiu namus, galiu bet kada grįžti. esu dėl to, kad juk YRA IR TOKS GYVENIMAS. Kad niekas nesakė, kad viskas turi būti paprasta ir lengva. gal kad ankstesnės jo sugyventinės prognozės buvo, kad aš trumpam, kad dar per pusmetį turės šešias. gal sportinis azartas išsispręsti situacijoj, o ne pabėgti, išgyventi liūto narve. nusistatyt ribas, kiek prisitaikysiu, kiek nusileisiu, na o kur, šiukštu, negalima. Kad nesuprastumėt klaidingai, tai nėra, kad jis mane tiesiogiai žemintų ar skriaustų. skirtingos patirtys, skirtingi požiūriai, skirtingos nuomonės į viską. 7 metai mano gyvenimo ir buities vienai, tuo tarpu aš ateinu į dar neataušusius namus ankstesnės šeimininkės ir iš manęs reikalaujama to paties. tiesiog kaip naują sekretorę pasisamdžius, perduodi jai (čia tavo lovos pusė, tavo spinta, tavo garažas, arbatą darydavo man tokią, nes podagra, to ano man valgyti negalima), o ne kuri naujus santykius, naują gyvenimą.
po metų čia kažkaip, nutiko keistas triukas. lyg būtų nutaręs nuo pirmadienio būti geras. ir yra geras. tiek kiek sugeba
tikrai nėra, klajokli, kaip sakai, kad geriau, negu nieko. ankstesnėse temose ta mūsų tezė buvo pakankamai populiari. aš filosofiškai mąstau. juk viena būdama ne visada buvau laimina. Tai ir dabar ne visada esu. tai kas pasikeitė? tik tų problemų pobūdis. pirma, kaip čia man vienai su kažkuo susitvarkius. dabar "tas senas ožys va man pasakė taip ir taip" tai koks tada skirtumas? esminio jokio.
dar, kam man reikia to žmogaus. gal truputį ir nuo savęs pačios pabėgt. Natūra mano tokia biški depresova. tai jeigu dievas davė, gal ir reikia tokio, kietesnio biški, biški atsparesnio. Kai sykį dėl bėdos akvariume, (abu kalti ten buvom) taip supykau, kad išeidama trenkiau durim, kiek jėgų turėjau. Paskui galvoju, grįšiu iš darbelio, pasakys, man, gerbiamoji, tu čia mano durų nedaužyk. O jis tik žvengia, sako, galvojau, kad su visom staktom pareis Juk silpnų nervų vyras būtų neatlaikęs Kaip tu klajokli, į savas duris žiūri?
Gyvenimas yra toks koks yra. Svarbiausia yra tai, kaip tu jį priimi, interpretuoji, kaip ta taurė pusiau tuščia, ar puspilnė.

Skaitau Rene jusu istorija ir mastau nu visgi mes ir liekam tais vaikais, tik kazkaip uzaugam, bet tie konfliktai (ir pas mane) daznai buna vaiku darzelio lygio gerai, jei zmones paskui sugeba is to pasijuokti.
Betgi kazkuo jus si svyras patrauke gi, ne siaip griebet pirma pasitaikiusi Gal ir traukia tuo kitoniskumu, savo stipria asmenybe, idomu, yra ka veikti, tyrineti?

Klajokli, apie tą ėjimą į pasaulio kraštą (t.y. 15 km arba mažiau), ir sukauptas patirtis, tu pasakei labai protingai ir teisingai.
Lutuke, pasiginčyk su manim. Sakyk, kad reikia tikėt pasaka, romantika ir taip toliau. Kad negana, jog tavęs nemuša, reikėtų dar, kad ir tu nenorėtum jo užmušti

Man tai tų durų būtų gaila gal labiau kiek... Kita vertus, jeigu jausčiausi kažkiek kaltas ir pats [ o tikrai jausčiausi -- žinau ], tuomet negalėčiau per daug pykti už tai...

Rene',

žiūriu, esi linkusi detalizuoti viską smulkiai dar labiau negu aš... O vis manydavau, kad čia tik man būdingos tos psichoautoanalizės tokios va...

Vat čia ir yra visas reikaliuks: ar tu taip darysi, ar anaip, ar išvis nieko nedarysi, didelio skirtumo nebus. Su ta laime. Nors tu kąąą...

Ei, alio, kur dingo mūsų vienišos panelės? Juk čia tokia palaikymo komanda, kad mes tuoj pat parinktume nagų spalvas, teisingai sušukuotume, instrukcijos kiek kartų reik blakstukais suklapsėti, ką reik sakyt, o apie ką protingai patylėti. Ir lauktume sugrįžtant sužavėjusias ir sužavėtas
Prisiminiau trumpiausią pasimatymą. vos vos prisiminiau, nes jis toks trumpas buvo. Aš atstraksiu visa graži, trumpa suknelė, aukštakulniai, pasitempusi ir pasidažiusi. sustinkam prie kavinės. jis kiša ranką man, kaip vyrui, tokį platų darbininko delną. sakau, ne vyras aš, neduosiu. "tai gal ir arbatos neisi?" -"Neisiu",- ir pasukau link mašinos. tokia pusiau pasilenkusi ir pusiau nusigręžusi, kad mano feisas neįstigtų jo atmintin, nes baisiai gėda bus, jei kokiam renginy kur susidursim ir jis mane atpažins Bet jeigu jis paklausęs būtų, "tai gal bent jau arbatos eisi", atsakius, būčiau, eisiu. Visai norėjau tos arbatos. Dabar jis pats pakišo man tą neiginį, kaip ir pasiūlė neiti, o man jau ir nebuvo kaip jau jo besiprašyti, oi ne, arbatos einam.
Papildyta:

klajokli, sorry, neskaičiau visos temutės, gal jau rašei, papasakok ir tu apie labiausiai sumautą pasimatymą. Please (aš net pagooglinau teisingai šitą žodį parašyti special for you (šito nepagooglinau))

tai as lyg ir pasakiau gal ne romantika ir pasaka, o realaus meiles jausmo nu vis tiek juk reikia, ar nereikia? Man asmensikai tos romantikos gal tik minimaliai reikia, bet negaleciau gyventi be jasumo su kakzuo , kad tik del kazkokios naudos, man taip atrodo dabar, nezinau kas butu, jei butu, o tas noras uzmusti tarpais, netrukdo, manau, nesipyksti, kai tau tas zmogus dzin
kaip va anoje temoje mergina jau daug metu patogiai gyvena su geru vyruku, bet meiles nejaucia ir kankinasi, kaip ir skirtins nera del ko, o gyventi kartu taip- skauda...
gal aisku i pensija zmones daug nebesitiki, vis ne vienam vis su bendraamziu... pamenu kaip mano senuolis, kai mire mociute bludijo bludijo, paskui susirado panasaus amziaus moteriske, tai jie kartu nors ir pykdavosi(mano mociute ji buvo labai islepinusi, o ta naujoji, visiskai nesiruose jo kaprizu tenkinti), bet vis turejo bendra kalba, mama buvo kazkuri laika pas save ji pasiemusi, tai jam liudna buvo, nera su kuo apie ka pasneket, sakydavo mane dievulis jau pamirso passiimt , vis tiek ne tas pats su vaikais ir anukais bendraut, as su savo bendraamziais

Rene,

nepyk, bet tyyyngiu pasakot, žinok. Toks geras oras, varysiu verčiau į miškelį kokį va. Užkniso prie to kompo per dieną

Matytumėmės gyvai, galėčiau pasakoti kad ir iki ryto... Buvo reikalų

Šiaip yra tekę pabendrauti "per visą skalę": nuo absoliučių nimfų [ kurioms visos kalbos tik apie "antrą galą" ] iki praktiškai įsipareigojusių vienuolių [ kažkada beveik davusių įžadus... tikrus. Tik galiausiai kažkas sulaikė nuo šito... :) ]

ir man idomu! Na, jau, klajokli, nesikuklink!

Leksa, ar tau neatrodo, kad kiek jis kalorijų sugaišo kol papasakojo, kodėl nepasakos, jau būtų ir papasakojęs kokią biški trumpesnę istoriją