vienas vaikas baigia užaugt....pasidarem remontą, (iki tol keliavom, pinigai - kelionems), baldu tik normaliu nera...
aš tokia estete, vis laukiu, laukiu, kol supratau: nesusitaupysiu, kol apsistatysiu būstą su 2000-4000e už sofą, ir pan. o kur dar kiti baldai. pvz, kede uz 200-300e.
na ką, sedau vakar ant dvirkos, ir siandien taip pat - ir davai, po "pigesnius" baldus.
mintyse galvoju: jei tureciau pinigu viskam, tai viskam ir skirciau, nes jeigu brangus baldas yra tvarus, tai nereikia jo išmetineti kaip pigiu kedziu is Senuku.
tad nusprendziau: kam man pinigu negaila?negaila kelionems, kursams, savišvietai, mokslui, studijoms, sveikatai, maistui. (labdarai, misijoms )
kam gaila: baldams ir rubams.
p.s. sumos duodamos exams, neitakoja mano finansines bukles. ne triženkliais skaiciais skolinasi.
kaip jūs sprendžiat, kam skirti pinigus? kam gaila, kam negaila?
kas kiek laiko atsinaujinat būstus? ar bent interjero detales?
p.s. Vaikystes patirtis tokia: tevas architektas/dizaineris, jo klientai turciai, tai
natūraliai susiformavo "aukšti reikalavimai" iinterjerui. kai tik ateinu pas drugus, matau ju "savadarbius" remontus, atsilaupusius, gražiai nesuvestus tapetus (kai jie dar buvo madoj), ir man ...dieve...dieve...visur nesuderintus derinius, vis galvoju: o ką, mano mielas tevelis pasakytu? gi jis nugriūtu.
apsiverktu.
vis noris aukšciausio, geriausio. sesuo irgi dizainere. vis konsultuojuos su ja.
ji tokiu dalyku man pripasakoja. kaip tikri rich people persiškam kilimui negaili 16 štukiu. nesuvokiama.
grižtant prie tevo idiegto skonio. nesinori bet ko, bile kaip. mano tevas dievina medieną. aš irgi. metalas, šaltis - ne man.
na, bet cia stiliaus reikalai.
kas pas jumis girdet?
man tai niekam negaila, jei to daikto tikrai reikia. Kitas dalykas, kad kai kurie dalykai neadekvačiai būna įkainoti lyginant su kuo nors. Tai tada kažkaip aišku nemalonu, nesuprantama ir keista viduje. Man norisi visur logikos