Lutuke,
del cipsu. zinau tą bajeri. mociute mano vaiki pamokino ir jis kepdavosi: labai plona riekele bulve supjaustai, nu super skonis.
bet gi cia darbas namie. o jis eina, lekia. žinai, paaugliai.
ar save atsimeni?
mes gi ir ledus kažkada patys gamindavomes, bet gi rekia buti namie, ir dar saltrepsi tureti.
o paauglys nežino, kada kur jis nores valgyt, ir tikrai su savim naminiu ledu ar cipsiukiu visur nesitasys.
Aimeja,
nepatinka, ką surasiau, tai ok. sakyti "šlamštas" (kartu su Montekrista, Lisiteja), tai ką aš žinau. cia kaip su filmais. "skonis keliauja vienas." kiekvienam - savo skons. vat Montekrista paraše, kad IT- siaubakas, tai aš neiciau, bet ar aš ką sakau.
mano draugai diena nakti kybo ant fantastikos serialu, Games of Thrones - aš tyliu, nesakau. kiekvienam - savo.
jus gi "išmoket" mane del mitybos nesigincyti, ir kad kiekviena savo turit "baisiai unikalu gyvenima".
kuo galim, pasidalinam - priimat, arba ne, ir einat toliau.
vat kad ir zero waste idejos. kas domisi - Mylimuke, Lutuke - smagu.
aš tą sarašą labiau pradejau daugiau del Idomucios ir jo žmonos. (ir prirasiau del jusu: atsirinkit. kiekvienam - savo.
jei Idomucia depresuoja (ir beje, lb man faila depresijos būrelio moteru cia, supermamoj, kurios galvoja kad "vien vaistai" isgelbes, o pila vien negatyvias mintis, ir kreipia/stato savo varganą gyvenimą vien ant "negatyvo). taigi, Idomucios zmona galetu paskaityti ir paskui 2-3 sakiniais su Idomucia kokiomis tezemis pasidalinti, nes kai kurios tu knygu (motivational) ir sutrauktum i tuos 2-3 sakinius.
žinant, kad depresija, nerimas ir "beprasmybes" - 21 amziaus populiariausios ligos (ir mano drauge vat nusicove neseniai), tai gal jau nereikia sakyti, kad "slamštas". netinka sitlius, tai ok, bet kad šlamštas?
juk ne veltui ir rašomos tokios knygos, vienos lengvos, kitos - sunkesnes, nes žmogu, ypac vyrą, retai atitempsi pas terapeutą, o ir Idomucia nepripažista tokios "profesijos" kaip terapeutas apskritai.
kaip, sakoma, perception is everything. change the perception, change body chemistry.
viskas - musu galvoje.
jei gerai, tai ok, bet komentaras nuskambejo (as isgirdau), kad jau sulig "amžiumi" neimanoma draugysciu sukurti....
būk atvira tad.
o gyvenk, žinoma, kur nori.
nes pati rasai: darbe nenoriu širdies atlapoti... tai ir skamba kaip blokai.
O kam man dar reikia giliu draugysciu? Turiu 3 artimas dauges. Apie vienos nestuma, vestuves suzinojau pirmiau uz jos tevus. Turiu dar viena zmogu per kraujo rysi su kuriuos galiu kalbeti be ribu. Man nauju tokio gilumo, trukmes ir apimties nesinori, nes negalesiu skirti demesio.
Siaip draugysciu kazkur iseiti turiu vietoje.
As nesiskundziau, kad emigracijoj sunku susirasti tikru draugu. Tiesiog konstatavau fakta ir paaiskinau kodel taip yra bent jau mano atveju. Tik taip kaip yra, man siandien kuo puikiausiai tinka.
Del draugysciu darbe as tiesiog mastau galva. Na nenoriu pasakoti sau lb svarbiu ir/ar skaudziu dalyku. Zmones daug sneka ir kartais be ribu. Kai man kolege atejusi pranesa kas laukiasi, mane asmeniskai tai sokiruoja, nes ne faktas, kad tas zmogus noretu, jog visi zinotu.
nei Šviesa savo neatskleide
Esu sakius ir ugi, ir svori.
Given,
O tau tos savipagalboa knygos padeda?
As esu skaicius “paauglystes” pabaigoj, kai buvo kokia 18a metu, bet man jos per viena ausi ieina, per kita iseina. Gal keletas dalyku liko, bet man atrodo juos ir taip galima suprasti ypac su amziumi.
O Beatos Vyvenimas patiko, nes tai buvo visiskai nuoga ispazintis pasaulyje, kuriame visi bando pasirodyti geresniais nei yra.
manes nesupranta, net nuosirdziai, atvirai ir ilgai aiskinant. Tai kokie cia pavojai?
Kaip MB sako, kad ta kuri su tavimi nepagyvens bent pusmecio, tai gali atvirauti nesupras nieko, nes tokiu net filmuose nerodo.
dieve mano...
aš šiaip apie ateiti (gyvenimą) kalbejau....
kad nesidetum bloku.... taip, kaip ir del darbo, amžiaus....
Lisiteja, dirbti iki nukritimo? ha ha. tai vat būtent ir turetum skaityti knygas. ok, nepamokslauju, spaudimo nedarau.
varyti kaip aklys (kaip sakoma: kokius jausmus užvalgai? kokius jausmus užgeri? kokius jausmus už-dirbi?)
vat taip ir daro/darydavo visi, kol neišmanydavo apie savo vidu. taip, darbas - kaip terapija, gerai, bet iki tam tikro lygio.
bet požiūris db visai keiciasi. mes turime atsiverti savo baimems, blokams, skauduliams, juos primti, pripazinti, ivardinti (bet nevertinti, neisikibti, nesigraužti, nesiplakti), isgyventi ir .....paleisti. tai pilnas sveikimo ratas.
kaip ir AA dalyviai. ima sveikti tik tada, kai pasako: laba, diena, esu alkoholike XX.
priesingu atveju: pilna nusivarusiu , dirbanciu darboholiku (juk ar tai alko, darbas, supermama, narkotikai, negi kai kurios veiklos) - jeigu jomis begama nuo saves, nuo neisgydytu dalyku, tai lidunas reikalas. visa tai ilgainiui atsiliepia žmogaus sveikatai.
apie tai kalbu ne as. apie tai kalba visi.
paskui, žiurek, ir tos "panikos atakos" iš niekur nieko.
Iš- Iš viesos, mastyti galva?
reikia, kad butu harmonij. viskas kartu. kunas - siela - protas - neatkirsta.
ir pasitiketi, lavinti intuicija.
ir gerai, kad žmones dalijasi bendrais dalykais, sitaip pastiprina vieni kitus. mano drauge irgi buvo labai stipri, visad sypsojosi. depression su "smiling face" - yra viena baisiausiu formu. Lisiteja nepyk, bet tu vyresnio amziaus - todel ir sakai: geriau lai nedejuoja, nesidalina. tipinis musu šaliu vyresniio amžiaus žmoniu mentaline būsena.
rastum zmogu nusisovusi, kuris visad "dibro", visad "sypsojosi"? visad "stiprus" buvo? visad "kitiems per gyvenimą" padejo? noretum?
tokie zmones ko nedare? efektyviai neisgyveno savo skauduliu, saves paties, stume neigiamias emocijas saves (beje, nera siaip psichoterapijoj nei neigiamu nei teigiamu emociju, dabar visos vadinamos "neutraliomis"), nerado gero specialisto (nes negeru pilna), kuris padetu žmogui atatinkamai reaguoti/priimti kancią/stresą (sakau: reaguoti, priimti, o ne panaikinti, nes neimanoma absoluciai panaikinti/išbraukti kancios/streso.) kancia/stresas- visada bus tikro gyvenimo dalis, tik išmokus gerai su ta kancia/stresu sąveikauti, toji pati kancia keiciais/lengvejea, stresas neatneša tiek žalos.
Tai kad niekas neatsimena pirmu traumu. Na kudikiai rekia iki pamelinavimo, nei kas zino del ko, nei jie pasako, nei veliau atsimena.
Na paskui gal papasakoja.
As prisimenu sakysim trauma, kad karta man autobuse prispaude pirstuka... vos vos prisimenu, buvo gal keli metai, nes ant keliu laike. Daugiau nieko.
Neprisimenu, bet man papasakojo, kad karta Kaune, Laisves Alejoje, prie zaislu parduotuves iskeliau bliovimo scena su nugriuvimu ant saligatvio, kad zaislo nenupirko kazkokio. Neprisimenu, bet gal nemeluoja...
Na va matot, psichoterapeutams jau butu savaitemis ka nagrinet, o ten uz valanda zinot kokios babkes... Geriau uzdirba uz tas chigones
Na paskui gal papasakoja.
As prisimenu sakysim trauma, kad karta man autobuse prispaude pirstuka... vos vos prisimenu, buvo gal keli metai, nes ant keliu laike. Daugiau nieko.
Neprisimenu, bet man papasakojo, kad karta Kaune, Laisves Alejoje, prie zaislu parduotuves iskeliau bliovimo scena su nugriuvimu ant saligatvio, kad zaislo nenupirko kazkokio. Neprisimenu, bet gal nemeluoja...
Na va matot, psichoterapeutams jau butu savaitemis ka nagrinet, o ten uz valanda zinot kokios babkes... Geriau uzdirba uz tas chigones
oho. Juk tais laikais šiaip jau negirdėta buvo vaikų griuvimai ant žemės. Tai naujų laikų rykštė patapo. Pats tikrai išskirtinis
tais laikais tai buvo taip kasdieniska, kad niekas apie tai nerase ir neminejo. Pakeldavo ir duodavo i sikna. Nezinau ar tada dave, neatsimenu. Bet veliau, laikais kai atsimeenu - duodavo.
Kazkur bute kabejo sietka tam reikalui.
Kazkur bute kabejo sietka tam reikalui.
Nesu mačiusi nugriuvusio ant žemės isterikuojančio vaiko. O jei ir pamatysiu, nu ir kas? Parėks ir nustos.
Papildyta:
Kazkur bute kabejo sietka tam reikalui.
Nesu mačiusi nugriuvusio ant žemės isterikuojančio vaiko. O jei ir pamatysiu, nu ir kas? Parėks ir nustos.
Kazkur bute kabejo sietka tam reikalui.
nu nžn
aš asmeniškai esu mačiusi tik verkiančius vedamus, nu ok - rėkiančius. Ir tai gana natūralu, nes pas mus ir žiemos gūdžios ateidavo ir rudenys negražūs, o vaikus anksti keldavo į darželį, gal nedamiegoję būdavo visų pirma. Kas ten žino, gal tėvai naktinėtojai patys buvo, teliką žiūrėdavo, trukdydavo vaikams kokybiškai miegoti. Bet daugiau jokio vaiko savo vaikystės laikais voliojantis ar griūnant akyse mačiusi nesu. Stabilesni dar žmonės gimdavo