Tęsinys: kur rasti vyrą, kai tau... O ką, jei...

susidubliavo postai 

 

 

Neee, man mano leskos patinka

Žinoma, kad ne viską. Bet kelių iš mūsų namus potvynis nušlavė? Dažniau gyvenime būna žmonių, kurie mano, kad visko nuspelnė, nes tiesiog yra. Ir tų, kurie dirba ir siekia. Bent jau mano apklinkoje. Būna nelaimių visiems. Didesnių ar mažesnių. Vieni tose nelaimėse užsivelia, kiti - priima gyvenimą tokį, koks jis yra ir eina toliau. Vienas po taifūno ir be namų vis tiek randa kuo džiaugtis, kitas ir rūmuose su tarnais depresijose sėdi. Yra dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso.

Taip sutinku. 

As sakyciau taip, kodel buna viena ar kita mums aplinka ar situacijos, mes gal ir nezinom, as tikiu,kad priezastys vis tiek mumyse, bet tarkim jos chaotiskos, bet mes visgi galime rinktis, kaip reguoti i ta situacija, kaip reguoti i turto praradima, liga, turta, skurda, sveikata, draugus, priesus ir t.t.  

Pvz tarkim mano karma gimti kokioje skurdzioje seimoje, bet as galiu siekti kazko deti pastangas ir susikurti sau gera gyvenima, arba galiu nieko nedaryti ir gyventi skurde, arba galiu gimti turtingoje seimoje ir susibankrotinti ir prarasti viska. Trampas berods apturejo ne viena bankrota ir nieko salies prezidentas  

Vis tiek sis gyvenimas svarbiausias. Aukštesnio/t.y. normalesnio lygio vaišnavai ar budistai tiki, kad ne veltui mes neatsimenam praeitu gyvenimu (jei tokie šivis yra.) todel ir neatmenam, nes tai nereikalinga. kam ta apkrova psichikai?
jei jau žmogui "jauciasi" , kad jam būtinai reika kažką atsimnti, nes nu,blyn, tipo, jam kažkokie trukdžiai, tai toks eina ant hpnoziu, bet ką aš žinau. ta tik ego smalsumas ir tiek. (kaip ten, sakoma, nesiknisk per arti prei savo demonu.)
jei vaikai kažką atsimena, ta iki 5-6metu, paskui pamiršta, išsitrina viskas.
visai visai mums nereikia žinoti, ką mes ten veikem prieš nnnn gyvenimu.
tik užsigraužtume, arba persidžiaugtume, arba i begalines analizes pasileistume.
ne veltui, kaip sakoma, "analysis - paralysis".
kas per daug, tas nesveika, kitaip tariant.

Jo panasiai galvoju, jei neatsimenu vadinasi gal ir neriekia atsiminti, kas atsimena, gal jie ir reikia. Bet galiu pasakyti, kad pabendravus su zmogum, kuris gali pamatyti  ir kai ka papasakojo, kas svarbiausi dalykai, daug kas pasidare aiskiau, kai kuriu baimiu priezastis isaiskejo, ko nesuprasdavau...

Tie, kas mato zmones, jie ne siaip tusciai analizuoja, jie tvakrosi. Gal but mes jau per daug nudegradave, kad nebeturim rysio su dvasiniu pasauliu tokio aiskaus ir tiek   

dvasinis pasaulis tai ne "žinios" apie "praeitus gyvenimus".

tie kas atleidžia žudikams? man jie kvailiai
Jei Jėzus ar Teresa būtų Visatos prasme siekiamybė, tai bent pati blogio neneštų gyvūnams, žmonėms. Pažiūrėk kaip Stichijos siautėja ir tikrai nebūtinai tik dėl žmogaus veiklos. Juk ir anksčiau siautėdavo, kai žmonės praktiškai nekenkė gamtai.
Juk tikrai matantys, o ne tik įsivaizduojantys, kad nušvitę yra, mato viską, įskaitant ir bloguosius dvasėnus. Ir niekur jie nesidės jau, jie yra. Tai Visatos dalis
Papildyta:

Aš irgi nelinkusi jų apkrauti kažkokiomis nuodėmėmis, ypač, kai tai krikščionių išmąstytas briedas, bet kodėl tada vieni gimsta karalių eimoje, kiti kažkur Afrikoje ir juos dargi suėda koks krokodilas nespėjus pasidžiaugti šiuo pasauliu?
Papildyta:

vat būtent. Ir kaip jums neįdomu tada sužinot nuo ko tai priklauso? Man tai visada buvo įdomu, gerai, kad bent dalį sužinojau, nes niekas nežino visko
Papildyta:

netiesa, aš puikiai atsimenu iki dabar ką sapnuodavau būdama vaikas. O sapnavau tokius žmones, kurių tikrai per teliką nemačiau
Papildyta:

taip, tu visiškai teisi. Pažinojau žinomą gyduolę, kuri padėjo kone tūkstančiui, bet pati mirė nuo vėžio 62 metų. Jei būtų ne pati gydžiusi, o tik pamokiusi, nes kiekvienas gali visko išmokti, manau, kad būtų gyvenusi.
Papildyta:

krikštas blokavo
norite tikėkite, norite ne, man tai kas?

kodel?
o kaip šis quote'as:
pykti (amžinai, patologiškai, o ne sveikai išpkyti ir tą pereiti) ant kito - tai tarsi palinketi blogo/mirties priešui, bet išgerti nuodu taurę paciam.
jei pyktis nekenktu nei tužiai, nei viduriams,nei psihikai/galvai, tai....bet jis grižta ir grižta. ką su tuo daryt? kaip netapti ligoniu?
vat cia beda.

p.s. Niekur nepaasyta, kad Jezus valge mesą.(ta "žuvis", kurią padaugino dykumoje 5 tūkstanciams, tai "seaweed", blogi vertimai ir daug iškraipymu.) jei jis ateitu šias laikais, tai sure, jis būtu veganas. vis protingi žmnes žvelgia i laikmeti. Jezus negalejo koncentruotis i gyvūnus tais laikais, nes gyvūna nebuvo number one problema, kurią reikejo spręst. visu pirma, tais laikais net nebuvo isvystyta tokia masine/ziauri gyvuliu kankinimo pramone kaip siais laikais, o visu antra, reikejo šviesti pacius žmones. nei moterys, nei vaikai neturejo teisiu, buvo užmusami akmenimis, tad reikejo koncentruotis i juos. (žmoniu teises)
esme - jautrumas laikmeciui ir žiūrejimas atmerktomis akimis.
bet kuriuo atveju - Jezus - vienas didžiausu pacifistu.


p.p.s dar galvoju del vaiko. koks tikslas man neatleisti žudikui? aš nenoriu tureti nieko bendro su juo. NIEKO. NIEKO. pyktis - mane amžinai surištu su juo, darytu auka, amžinai tureciau pripažinti, kad jis sugriove mano gyvenimą. ne, nesirinkciau neatleidimo ir pykcio. noriu buti laisva. nenoriu visą gyvenimą, rytą saule sveikinti su pykcio priepuoliais ir sau isivaryti 9 vežius ar dar kažką panašaus.
norisi būti laisvai ir pakilti virš viso šito.
vienas žmogus padare man daug blogio, bet dabar aš free. nes pasirinkau ne tą eilini (kuokos mosavimo visą gyvenimą kelią).
palyginmui: dvi drauges, kurios ki šiol pyksta, kietos - žiauriai susirgę ir žiauriai nelaisvos. i dont envy them.

ne tokia taktika, Monteverte. ieškok. per siaurai dar mes mąstom. o jei toks levelis tau tinka - dar nesi vadinasi geresniam levelyje.




nu blyn...bet padejo kitiems
kaip tuv ertni, Monteverte.
o ta palygink: gyvena fifa arba nu gerai, ne fyfa, tu ar as, sveikatinasi, joginasi, bet tik sau sau, ir nieko nieko kitam, na dar max 5-6 seimos nariams. toks ego lifestyle fain?
man tai ne.

sakau, kuom mes skiriames nuo eiliniu "zemiausios grandies" zmoniu, kurie gimsta tenkinti tik savo poreikiu ir/arba myleti tik gerus, grazius, savucius? tpliau savo nosies jiems nusispjauti.
jūs vis pabrežiat, kad gyvenat del savęs, myilmuju, bet man norisi gyvenime kažko ir daugiau. kiekvienas ir turim skirtingus gyvenimus matomai ir mastus. skirtingą gyvenimą gyvenam, skirtinguose lygmenyse.

Gražiai rašai, Given! Apie pyktį ir atlaidumą taipogi.
Monteverte yra kovotoja, tai jos archetipas ir čia ji tikra savo nuoširdžiu kovojimu "už teisybę", kas iš to galiausiai besigautų.
Man atrodo, kad aš asmeniškai vengiu vertinti žmones, nes nesu tikra kaip jų situacijoje pasielgčiau/kaip jausčiausi. Ar galėčiau atleisti artimo žmogaus žudikui? Nesu tikra. Jei kažkokia sudėtinga situacija patikrintų mano vertybes, dėl kai kurių jų tikrai nesu tikra..

Prieš kelias savaites Telia peržiūrėjau tokį serialą "The Act"-tikrais įvykiais pagrįsta istorija apie mergaitę-jauną moterį, kurią jos mama verčia ligone (maitina per šlangutę bamboje, sodina į neįgaliojo vežimėlį), galiausiai ši istorija baigiasi labai tragiškai (nespoilinu, gal norėsit pažiūrėti kas). Žiūrint buvo prierašas, kad tai tikrais faktais grįsta istorija, bet kai kurie įvykiai patirštinti. Nu, galvoju, padarė čia holivudą vis tik, sužiūrėjau, nes vis tik siaubingai viskas buvo. Miunchauzeno sindromas yra toks, kai mamos tyčia sargdina vaikus. Ir koks buvo mano siaubas kai pasidomėjau ta tikrąja istorija, šįryt sužiūrėjau youtube tą filmuką, blin blin, viskas ten tikra pasirodo!! Ta mergaitė, kuri visiškai sveika, o ją motina maitina per vamzdelį, mergaitės bejėgė šypsena (tokia ji gerietė) ir visa siaubinga istorijos pabaiga tikra. Susimąsčiau-ar reikia teisti tą mergaitę už tai, ką ji galiausiai padaro? Kas šiuo atveju yra teisingumas? Neturiu vieno atsakymo.

https://www.youtube....amp;app=desktop

del pykcio ir kovojimo.
Kristina, visos mes kovotojos. aš tik žiūriu praktiškai. nenoriu mosuot be energijos kuoka visą gyvenimą ir susirgti. tokia kova beprasme.
aš dar ir kaip esu impulsyi ir gerai save pažistu. kai būdavo nesusipratimai mokykloje su vaiku (draugiu ex r..t), kraujas užverda pas mane ir visad man impulsas, eit, apsupti, išdaužyti, sukviesti berniukus, apsupti, kad gerai atkaltu. (visu skriaudejus). ir šiaip.
ir oi. žinoma, ką nors ant impulso padaryciau.
ir man patinka tai.
bet tai mo-men-tas. mo-men-tas.
kaip sakoma: išdaužei (gerai išdaužei) ir ...atleisk. ta prasme, viskas. pa-leisk. taip aš suprantu. o ne murkdytis toje neapykantoje visą gyveimą. tai juk santuoka, blyn, ta neapykanta. amžinas susrašymas. ne, man tiek garbes joks žudikas netures.
atmenu vieno vyro, gedincio savo moters žodžius (po tu Paryžaus išpuoliu) užpuolikams(fb buvo rašyta): "u will not have my gitf of hatred".
ilgalaike chroniška neapykanta (pasyvoji) sekina. ir ne žudiką sekina. o tave pati. šeimininką.

del pykcio ir kovojimo.
Kristina, visos mes kovotojos.

Tam tikrais atvejais turbut visos kovotojos. Tik vienas kovoja nuolatos, kitas labai stipriai paspirtas.

Kalbant apie nuolatine kova, man atrodo, kad yre keli zmoniu tipai. Tie, kurie i gyvenima ziuri kaip i karo lauka, kuriems pasaulis priesiskas, o zmones by default apgavikai ir melagiai. Ir kiti, kuriems pasaulis santykinai saugi vieta, zmones draugiski, gero linkintys. Aisku, cia supaprastinau, bet manau yra zmoniu, kurie ekstremaliai nueina i viena, ar kita tipa. Man atrodo tokie dalykai priklauso nuo vaikysteje suformuoto poziurio del tevu kalbu ar vaiko patirties ir tai labai sunkiai pakeisi. Randi tai, ko ieskai. Kas galvojai apie priesus, juos ir randa, nes su zmonemis ir elgiasi atitinkamai.

Given, aš nesu kovotoja. Tai mano silpnoji pusė ir mokausi ją stiprinti Nors kartais tai turi labai pozityvią pusę ir man nuoširdžiai neįdomu smulkios rietenos, man jos tokios nevertos energijos, kurios turiu ribotą kiekį, atrodo. Ir kai matau žmones, dėl visiškų smulkmenų kovojančius visą dieną, savaites, mėnesius..Bet čia jų demonai, maniškiai kiti
Suprantu ir žinau apie ką rašai. Apie nebuvimą tame, kas sekina, neįkritimą.



Papildyta:
Aha, visiškai taip. Man pasaulis atrodo daugmaž saugi vieta. Ir jis tą patvirtina Mes kiekvienas su savo akiniais gyvenam-koks ten filtras/spalvos uždėtos, taip ir matom. Iš ankstyvos vaikystės taip lengvai neiškrapštysi tų filtrų. Ir nesugaudysi kodėl tu taip matai/nematai.

o kam amžinai? atkeršyji ir pamiršti
Papildyta:

o ar ji kiti? ji yra ji, turėjo siekti sau gėrio gyvenime
Papildyta:

kiekvienas renkasi pagal savo širdies balsą, pagal tai, kam jis gimė, sutvertas buvo. Matomai, kiekvieno misija yra skirtinga

klausimas ar reikia nuo jų skirtis? o gal jie teisūs?
yra kažkur vaikščiojantis toks testas, bet iš esmės nebūtina jo daryti, galima tiesiog apie jį padiskutuoti: kiek žmoguje yra fizinių ir dvasinių poreikių tenkinimo procentais, kad jam būtų pačiam komfortiška. Nu tai kiek skaičiau atsakymų pas žmones, kurie nėra eiliniai, o tie, kurie dvasiniais dalykais domisi, gabumų tam turi, nu tai max. pas juos išeina 60 proc. dvasinių, 40 proc. kūniškų. Bet ir tai, aš manau, kad jie kažkur sugudravo, nebuvo sąžiningi. Man gavosi 50/50 jau labai ekstreamliai skriaudžiant kūną. Nu nes kaip tu įsivaizduoji pvz. dvasines praktikas be vandens, neapsiprausus, savaitę ar daugiau nieko nevalgiusi ar pan.? Nu nerealu.
Gal dėl to siela ir yra nematoma, o kūnas matomas visiems, kad visgi jis svarbiausias? Ir normaliai rūpinantis kūnu, šiaip jau net gautųsi kokių 70 proc. kūnui, tik 30 proc. dvasiai. Nes nesurūpinant kūnu - apsirksi ir visos dvasios tau jau do lampočki bus
Bet ne, tai nereiškia, kad į kūną turime kimšti šiukšles ar gyvūnus. Bet tiesiog, juo reikia labai rūpintis ir pirmiausia savo, nes jei išbarstysi savo resursus, nepadėsi jau niekam.
Papildyta:
taip pat daug žmonių nesupranta vieno dalyko apie energijas: vieni minta iš konfliktų ir pan. dalykų, jie nuo to stiprėja ir kitaip nebus. Kitus - tas sekina.