Tęsinys: kur rasti vyrą, kai tau... O ką, jei...

man visi sako, kad per gera, pagailiu kai kurių priešų ir dar gyvi vaikšto
Papildyta:

garantuotai tai tu galvos vėl neišsitrynei, tai smegenys dyla nu bet suprantam, baisu gi, kai trys plaukai paskutiniai nukris

nu tai tą nu, lesbė esi, koks vyras su tavimi gyventų? o lesbėms tai pasirinkimas mažas

Tu esi tikia pat glusa kaip ir tavo ubuntiene, jei Simonyte izvelgi kaip kitos orientacijos.

kaip ruošiames bikini sezonui? cia ne vien tik del bikini, cia siaip, del lifestyle: salia dviracio ir speedwalking, vel HIIT(hight intensty interval training - my favourite) trefkes atnaujnau ir 16val paroje nevalgau. kaip visad. tik jau isemiau 24val nevalgymo i savaitę. aptingau.


bet būna šeimoje gimsta 4-5vaikai, su visais skirtingais likimais. kaip tada?



Monteverte, atmenu diskutavom labai senai mirties/už/prieš temoje. tu ir Hmm labai ten buvot už mirties bausmę.
ką nori pasakyt - tie, kurie atleidžia žudikui, - yra tikrai aukšciausiu vibraciju žmones?
tu gi niekaip neatleistum, niekaip...akis už aki...
ok, neatleidžiam. kuo tuomet mes skiriames už pagonis (kurie, kaip Jezus aiškino, "myli tik juos mylincius".) gi iki "Jezaus ar kitu didžiuju mokytoju meiles lygio" turesime kaip vabalai vystytis dar daug gyvenimu...
O Motinos Tereses žodžiai: Love till it hurts...and even more..." ???

Džyyyzis...as tai per daug save myliu, kad sitaip alinciau savo kuna

Aš tikiu, kad kiekvienas mūsų veiksmas turi pasekmes šiame gyvenime. Tai nėra tas pats, kas tikėti karma pomirtiniame gyvenime Jei būtų mano valia, tai tie berniuko žudikai negimtų niekur ir niekam dar kartą. Ir aš nelinkusi ką tik gimusiems kūdikiams perduoti įsivaizduojamų nuodėmių. Mano nuomone kiekvienas turi savo gyvenimą. Kurį kuria kaip moka ir sugeba.



Nesiruošiu. Lietuvoje jis per daug trumpas, kad jam specialiai ruoštis Ir šiaip, aš nelinkusi savo gyvenimo koreguoti pagal sezonus.

Ne su skirtingais likimais. Su skirtingais veiksmais ir jų pasekmėmis. Tam tikru momentu žmogus nusprendžia, kuriuo keliu jam eiti. Vienas eina tėvų takais. Kitas nusprendžia, kad jam reikia kitos krypties. Aš pvz. su savo broliu. Mes skirtingus kelius pasirinkom. Ne ta kraštutine prasme, kur ten vienas alkohikas bomžas, o kitas - protingas inteligentas. Paprasčiau viskas. bet mes turim kiekvienas savo prioritetus ir savo požiūrį. Tai neturi nieko bendro su praėjusiais gyvenimais. Tiesiog mes skirtingi žmonės ir skirtingus sprendimus priėmėm, kurie atitinkamai turėjo skirtingas pasekmes mūsų gyvenimo eigai.

O kaip tu 20 kg numetei?

Tikrai saves nekankindama.

Nori paploninti savo nekudas leškas?
Rasyk i az - nukopijuosiu receptus

Lutuke, tiek vedose, tiek krikscionybeje daug kaltes. bet vedose yra tokia potekste: ak, prisidirbai, akkk. matai kokia (o aš nežinojau.), nu sorry, nenoreciau tureti tokios padružkes, kuri vos man nelaimei ištikus i akis šypsosi, linksi, už akiu trina rankomis - o blem, jai vezys, jai avarija, jai tai tas, jai anas, ji tik štukę uždirba, ji tik tiek vaiku turi (arba išvis bevaike...) taip mintyse, patikek, eiliniai zemiausio lygio/siauriausio IQ krisnaitai/vaisnavai galvoja. jie net neaukoja nelaimes ištiktam, neva jis pat turi pereiti savo karmą.
krikscionybej taip, daug mušimosi i krūtinę būdavo anksciau, dabar pamokslai visai nebe tokie, o kancia visad yra ir būdavo paslaptis. aš ne piktdžiugauju, aš netrinu rankomis, kad man kiekvienam žingnsy galbūt sekasi geriau nei 2/3, o kaip tik lenkiu galvą prieš vaiką, serganti vežiu, ar mamą, kuri 5-6 persileidimus apturejo. toks žmogus - man stiprybes šaltinis, man jis - pavyzdys bet kokiu atveju (žinoma, jei ta kancia pasinaudoja kuo geriau, netampa visišku zombiu; nes būna ir taip.)
taigi, krikscionys sako - kancia yra paslaptis, ir žmogus savo kentejimais vienijasi su kencianciu Kristumi. tai paslaptis, kodel vieniems duota daug/daug/daug skausmo pereiti (ir paprastai geriems: nes, žiūrk, iš kur tie pasakymai "geras žmogus kenia, o žulikui sekasi"), žiūrek, gal tasai, daug skausmo patyręs, atjaus kitus labiau nei niekad "skausmo" nepatyrusi "vizualiai sekminga" moteris (nors vargu, ar yra tokiu?) ždž, aš niekad neiciau pas tą, kuri to neišgyvenusi, ką išgyvenau aš. tarkim, vaiko mirtis, ar kažkas panašaus.

burbanti, mano kūnas niekad nepasiduoda jokiems alinimams


Hmmm, kontroliuoti galima ne viską. kad ir gimimą azijoje. gyvena du broliai, tinginys ir netinginys. vienas vis statosi namus ir potvynis ji šluoja žemen. (atmeskim emigracijos glaimybę, jos nera.) kam skaudžiau del idetu pastangu? žinoma, sakysi tu, niekad nesirinktum būti tinginiu, nes tinginiu būti iš viso nemiela egziztuoti, bet skaudu ir labai labai netgi skaudu ir darbšciajam, kuris tiek vargo, visko idejo, o štai, bam, vel koks taifūnas, cunamis, ar jakaterina nušlave mygom viską.

Žinoma, kad ne viską. Bet kelių iš mūsų namus potvynis nušlavė? Dažniau gyvenime būna žmonių, kurie mano, kad visko nuspelnė, nes tiesiog yra. Ir tų, kurie dirba ir siekia. Bent jau mano apklinkoje. Būna nelaimių visiems. Didesnių ar mažesnių. Vieni tose nelaimėse užsivelia, kiti - priima gyvenimą tokį, koks jis yra ir eina toliau. Vienas po taifūno ir be namų vis tiek randa kuo džiaugtis, kitas ir rūmuose su tarnais depresijose sėdi. Yra dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso.

Vis tiek sis gyvenimas svarbiausias. Aukštesnio/t.y. normalesnio lygio vaišnavai ar budistai tiki, kad ne veltui mes neatsimenam praeitu gyvenimu (jei tokie šivis yra.) todel ir neatmenam, nes tai nereikalinga. kam ta apkrova psichikai?
jei jau žmogui "jauciasi" , kad jam būtinai reika kažką atsimnti, nes nu,blyn, tipo, jam kažkokie trukdžiai, tai toks eina ant hpnoziu, bet ką aš žinau. ta tik ego smalsumas ir tiek. (kaip ten, sakoma, nesiknisk per arti prei savo demonu.)
jei vaikai kažką atsimena, ta iki 5-6metu, paskui pamiršta, išsitrina viskas.
visai visai mums nereikia žinoti, ką mes ten veikem prieš nnnn gyvenimu.
tik užsigraužtume, arba persidžiaugtume, arba i begalines analizes pasileistume.
ne veltui, kaip sakoma, "analysis - paralysis".
kas per daug, tas nesveika, kitaip tariant.

Aš tikiu, kad kiekvienas mūsų veiksmas turi pasekmes šiame gyvenime. Tai nėra tas pats, kas tikėti karma pomirtiniame gyvenime Jei būtų mano valia, tai tie berniuko žudikai negimtų niekur ir niekam dar kartą. Ir aš nelinkusi ką tik gimusiems kūdikiams perduoti įsivaizduojamų nuodėmių. Mano nuomone kiekvienas turi savo gyvenimą. Kurį kuria kaip moka ir sugeba.


Nesiruošiu. Lietuvoje jis per daug trumpas, kad jam specialiai ruoštis Ir šiaip, aš nelinkusi savo gyvenimo koreguoti pagal sezonus.

Ne su skirtingais likimais. Su skirtingais veiksmais ir jų pasekmėmis. Tam tikru momentu žmogus nusprendžia, kuriuo keliu jam eiti. Vienas eina tėvų takais. Kitas nusprendžia, kad jam reikia kitos krypties. Aš pvz. su savo broliu. Mes skirtingus kelius pasirinkom. Ne ta kraštutine prasme, kur ten vienas alkohikas bomžas, o kitas - protingas inteligentas. Paprasčiau viskas. bet mes turim kiekvienas savo prioritetus ir savo požiūrį. Tai neturi nieko bendro su praėjusiais gyvenimais. Tiesiog mes skirtingi žmonės ir skirtingus sprendimus priėmėm, kurie atitinkamai turėjo skirtingas pasekmes mūsų gyvenimo eigai.

Nu bent susitarem del sio gyvenimo  

O kodel manai zmones gimsta skirtinguose seimuose ir skirtingus dalykus patiria is tevu? net buna tevai i savo vaikus skirtingai ziuri...

As irgi  

Sutinku. As manau, zmogus jau gimsta su tam tikru charakteriu nuo mazens jis matosi, ir pomegiai matosi ir temperamentas, ir paskui jis renkasi kaip reguoti i aplinkos veikima, samoningai arba nesamoningai, daro pasirinkimus vis didesnius, ne svis didesnes galimybes ir taip kuriasi gyvenima.

Lutuke, tiek vedose, tiek krikscionybeje daug kaltes. bet vedose yra tokia potekste: ak, prisidirbai, akkk. matai kokia (o aš nežinojau.), nu sorry, nenoreciau tureti tokios padružkes, kuri vos man nelaimei ištikus i akis šypsosi, linksi, už akiu trina rankomis - o blem, jai vezys, jai avarija, jai tai tas, jai anas, ji tik štukę uždirba, ji tik tiek vaiku turi (arba išvis bevaike...) taip mintyse, patikek, eiliniai zemiausio lygio/siauriausio IQ krisnaitai/vaisnavai galvoja. jie net neaukoja nelaimes ištiktam, neva jis pat turi pereiti savo karmą.
krikscionybej taip, daug mušimosi i krūtinę būdavo anksciau, dabar pamokslai visai nebe tokie, o kancia visad yra ir būdavo paslaptis. aš ne piktdžiugauju, aš netrinu rankomis, kad man kiekvienam žingnsy galbūt sekasi geriau nei 2/3, o kaip tik lenkiu galvą prieš vaiką, serganti vežiu, ar mamą, kuri 5-6 persileidimus apturejo. toks žmogus - man stiprybes šaltinis, man jis - pavyzdys bet kokiu atveju (žinoma, jei ta kancia pasinaudoja kuo geriau, netampa visišku zombiu; nes būna ir taip.)
taigi, krikscionys sako - kancia yra paslaptis, ir žmogus savo kentejimais vienijasi su kencianciu Kristumi. tai paslaptis, kodel vieniems duota daug/daug/daug skausmo pereiti (ir paprastai geriems: nes, žiūrk, iš kur tie pasakymai "geras žmogus kenia, o žulikui sekasi"), žiūrek, gal tasai, daug skausmo patyręs, atjaus kitus labiau nei niekad "skausmo" nepatyrusi "vizualiai sekminga" moteris (nors vargu, ar yra tokiu?) ždž, aš niekad neiciau pas tą, kuri to neišgyvenusi, ką išgyvenau aš. tarkim, vaiko mirtis, ar kažkas panašaus.

O kaip tu surpanti pasauli, kodel manai suserga zmones sunkiom ligom, ka pati darytum jei susirgtum kokia sunkia liga, ka mastytum? siaip be pirezasties? ar cia Dievo kokie isbandymai?

Kaltes ar atsakomybes? As nezinau vedu, tikrai nestudijavau ju tai daug apie jas negaliu pasakyti, ka rasau apie karma ir gyvenima -tai mano pasauleziura, nei katalikiska, nei vediska, nei budistiska. Man priimtina yra atsakomybe, ne kalte, uz veiksmus, mintis, neveikimus, zodzius ir t.t. uz viska ka as darau ir viskas turi pasekmes, ko rezultatas mano gyvenimas yra toks ,koks yra.

Kazkaip as tokio mastymo nesuprantu, dziugesio del kitu nelaimiu? o koks tikslas dziaugtis? cia toks zmoniu bruozas, dziaugiuosi, kad kaimyno troba dega, nelabai, manau, surista su jokiom religijom, cia siaip vriednas charakteris, manau.

Man supratimas, kad viskas turi priezastis, ir kad tas priezastis as pati susikuriau, tai pirmiausia tik del mastymo apie SAVO GYVENIMA, kad galeciau mokytis is klaidu ir daryti kita karta kazka geriau, o ne teisimui kitu. O dziaugtis, kad kazkas degraduoja, ar kad kazkas paslydo, ar kad kazkas dar nepakankamai tobulas, nu mazu maziausiai man kvaila. Gyvunai ir tie vieni kitiem padeda, o mes zmones. Bet pagalba irgi turi buti ismintinga, kartais buna, kad gerais norais pragaras buna gristas. kaip sakoma ismokyk zmogu zvejoti, o ne duok zuvies, mazdaug taip. Daznai ziuriu i gamta ir ten randu daug atsakymu.

Taip kancia mus tyrina, mus daro ismintingensiais, jei sugebam apmastyti , o ne kaltinti, nei saves, nei kitu, jei sugebam kazka ismokti is kancios. Nes man kancia tai Dievo(visatos, gamtos) pokalbis su mumis, kai jau kiti pokalbiu budai isnaudoti.