QUOTE(given444 @ 2019 04 14, 13:58)
del to startinio paketo.
vat jis ir neduoda man ramybes.
negi mes atsitiktinai tap sukritome/
vien gimsta jav, dangoraižiuose, kiti - lūšnoj azijoj ir niekaip is skurdo neislipa.
lutuke, nežinau, ką ten bandai vis priešinti. aš nekeliu krikšcionybes, as mąstau apskritai apie Būti.
tiek vedos, tke kriksiconys tiki, kad kitam gyvenme bus geriau, jei cia busi geras.
gal nebepriesinam visu tikejimu, beprasme diskusija.
vercau ieškom bendru tašku, ką as visad stengiuos daryti.
dabar rasau ant greicio, neskaiciau, ką pridiskutavote.
jei Dievo nera, as vis tiek žaviuosi žmogaus gebejimu myleti, tuo vat begaliniu meiles polekiu. meiles troskimas ir geri darbai mane žavi sioje "beprasmeybeje", tap vadinamame pasaulio gyvavimo atsitiktnume.
buvimas/pojutis , kad esi reikalingas tuomet gelbsti.
tik tas?
ar žmogus su negalia gali buti reikalingas?
vel grižtu prie to.
jei visi cia giriates arba pagristai džiaugiates, kad nuveikiat daug visuomeneje (ypac Moonte), kaip dar kitaip prasmes atrandat, jei butumet paralyžuoti?
ar turite ribą, kada pakeltumet prieš save ranką?
ką turite patarti 30metu ant patalo gulinciam, kuris net ranku nevaldo?
Voycyciaus atvejs. dauguma sako: ;engva jam, jis - išimtis, nes super rich semoj gime, o kiek tokiu kaip Voycicius, ir ką? negi visi eina, skelbia, seminarus veda, be ranku, be galuniu?
šimtai tokiu žmoniu kaip Voycycius gyvena beprasmybeje.
kiek piatys turite draugu su negalia?
as turu nemažai, ir ne vienas ju super nekaifuoja.
jus kaifuotumet?
lutuke, vis pabrezi (nes vedos tą sako): koki gyvenimą susikuri, toki turi. tokiu atveju, jei vaikas gimsta su negalia, ar 2metu suserga vežiu, reikia tiketi, kad jis "aname gyvenme" prisidirbo. o jei tiketum tik siuo gyvenimu, kaip motyvuotum tok vaiką, tokią šeimą, galu gale - save?
jei jau palietet šiuos klausimus, einu skaityti.
Paglvojau kuo as cia turiu pasigirti ir ar tikrai tai girimasis, kai alkoholikiu temoje pasakoji savo REALIA ISTORIJA, tam kad moterys neprarastu vilti, ar kad daliniesi ir paneigi sterotipini mita kad jei jau issiskyrei tai jau viskas... Ar kad rasau, jog dabartiniu protu, nezinau ar buciau lindusi i avanriura "globoti vaikus".
Mano galva girimasis yra tuomet, kai neprasomas, ne i tema pradedi liaupsinti save branguti. Va ir dabar po tokiu "komplimentu" mastau, dalintis savo mintimis, ar ne. O tai vel bus traktuojama, kad as giriuosi neva tuo, kad antra akrta susirgau ir isgydziau vezi...
OK, is esmes, juk tai nera pricipine pozicija, manoji puikybe del to nenukentejo, nors ir pajuto, dygtelejima i sona
*********************
O dabar i klausimus.
Man asmeniskai niekada nebuvo vertybe, kai zmogus ka nors daro is isskaiciavimo pvz. nusipirkti sau amzina gyvenima, ar tarkim atidirbti karma, gauti visuomenes pripazinima, ar tarkim siekti kokios dar naudos...
Nes neva tas daromas geris, nera siekiamybe, siekiamybe yra bonusai, pliuspunktai ir t.t. Tas vartotojiskumas itakoja ir santiki su Dievu.
Todel pritariu
Is sviesos, kad gyvenimo prasmingumas nebutinai privalo buti susietas su tarnyste, naudingumu visuomenei. O jei ta tarnyste, naudingumas yra "dirbtinas", nes su isskaiciavimu, ko ji verta?
***********************
Rasysiu is savo vaprines. Visi ligoniai nori gyventi, ypac kai realiai suvokia, kad esi mirtingas, kad tavo laikrodukas realiai pradejo skaiciuoti paskutinius tavo gyvenimo metus, dienas, valandas, minutes.
Tik kievienas ligonis skirtingai priima sia informacija ir skirtingai i ja reaguoja. Vieni pasinereia i savigaila, pretenziju reiskima Dievui, aplinkiniams, likimui, kiti panira i visiska apatija, treti stengiasi nugyventi kiek imanoma turiningiau (kaip jie tai supranta) likusia gyvenimo dali, dar kiti soka pro langa, taip suvesdami saskaita su gyvenimu. Bet esme yra tame, kad tie zmones ir sveiki budami, savo kelyje sutike kokia problema, neganda reaguotu panasiai. Nes zmogaus reakcija i tam tikrus dalykus yra prognozuojama prikalusomai nuo jo vidaus, jo santikio su savimi, visuomene, seima ir t.t.
Kartais, problemos, sudaro zmogui salygas pervertinti savo pasauleziuri, pasaulejauta. Tokiu metu ivyksta katarsis, kuris privercia zmogu susismastyti, keistis.
Manyciau, tai itakoja ne liga, nei jos pobudis, komplikacijos-negalia ir t.t. O gebejimas zmogaus priimti sia situacija. Tu gali gyventi pilnaja ta zodzio prasme, kiek tau leidzia fizines galimybes, arba tapti gyvu lavonu, skesti savigailoje, pretenzijose aplinkai, tave supantiems zmonems, dievui, likimui ir t.t.
Man asmeniskai sergant problema yra ne tiek mano neigalumas tuo momentu, o tai kad as keliu skausma savo artimiem. Kai susirgau, niekada nesu sau uzdavusi kalusima "Uz ka?, kodel man?" ir t.t. Kaip ir nekaltinau likimo, mediku... Nes esu isitikinusi kad tie klausimai, pretenzijos sau, kitiems yra beprasmiai. Prasminga yra GYVENTI, neziurint i viska, dziaugtis kiekviena diena, valanda, mintute, nepriklausomai ar esu nusivemusi, ar jauciuosi galinti kalnus nuversti.
Kad daug maz butu aiskiau, isivaizduok, kad sis pavasaris tau paskutinis... Itariu, bent jau man taip, as labai "godziai" siuo metu i save siurbiu viska, dziaugiuosi visais, man pasiekiamais gyvenimo aspektais.
Buna labai juokinga ir graudu, kai pazistami nezino kaip su tavimi elgtis. Jiems sakau, palaidoti jus mane suspesite kai mirsiu, o dabar gyvenkime, dziaukimes sia minute, mes gi nezinom kam, kiek lemta gyventi, tai kam versti paskutines mintues laidotuvemis, dar nenumirus...
Dabar rasydama, pagalvojau apie mano santikius su Dievu. Kad neturiu is esmes ko jo prasyti, kaip ir neturiu del ko jam priekaistauti, nes is esmes as esu ir taip laimingas zmogus, kad turejau ir dar turiu galimybe gyventi, cia dabar. Nes kiek kiausialasciu, spermatozoidu nuejo vejais, o as islosiau sioje loterijoje, man buvo suteikta proga GYVENTI.
Pvyzdziu,kaip sirgti, kovoti su liga, man buvo kiti zmones, tie patys ligoniai kaip ir as. Net sergant man zymiai lengviau koncedntruotis i kitu probemas, nei virti savo nuosavose.
O visos sios paklodes reziume.
Kaip jau rasiau, mano giliu isitikinimu, tikejime, netikejime, zmogaus butyje-egzistencijoje svarbu ne forma, o turinys. T.y. vertybe yra ne veiksmas, o intencija, kodel tas zmogus taip daro, gvyena, pagaliau mirsta.
BEt jei zmogui, tam kad dorai, prasmingai gyventu reikia ramscio-Dievo. Ne problema. Ar tai dvasingumo pozymiai, abejoju.