nezinosim, kaip ten kas.... as galvoju kazin, kai pas gyvenciau, jei netikeciau Dievu 
gristant i tema apie vyrus ir moteris
gristant i tema apie vyrus ir moteris 
man visad buvo idomu - kap "netikintis" žmogus , t.y. tikintis tik šiuo fiziniu pasauliu save motyvuoja?
kaip jis keliasi dieną sutikt, kokie jo tikslai, uždaviniai, jei žino, kad kiekvena sekunde, minute viskas juda mirti? juk musu gyvenimas, ar
16, ar 60m nugyventume - tera akimirka ?
motyvai?
vaikai, darbai, malonumai - kas dar? pasidaugint, vaikus užzaugnti, kažką gero nuveikti?
o jei gimsti su negalia ar po avarijos - koks motyvas sutikti dieną?
jei žinai, kad negyvensi amžinai, koks impulsas kyla - ar kaip tik išnaudoti gyvenmą, cia ir dabar - ar kap tik apatijos jausmas apima? atbukimo, bukumo, ir taip bangomis.
meile. je ji tera neurotransmiteriu siunciami signalai ir chemija, kaip tada? ar tokia meile ikvepia? juk numire žmogus, na, okei, nesam dievai, tuoj i jo vietą ateis kitas?
bet netgi jei esi nuolankus - ar norisi kažką stengtis, ikvepti, jei žinai savo baigti?
jei vat nuolankiai pripažinai, kad esi rbotas - kokie jausmai, pojuciai? geresni, blogesni?
noriu kuo visapusiskesnio paveikslo.
aciu.
Idomus tavo klausimai. Mane zinok nustebino, nes tikrai niekada nereikejo ieskoti motyvacijos daryti ka nors gero sau ar kitiems. Matyt, netikintys negyvena taip, kaip tu isivaizduoji.
Didziausia motyvacija man atsikelti is lovos ir eiti pirmyn yra atsakomybes uz savo gyvenima suvokimas. Galiu guleti lovoje ir valgyti cipsus, bet nenoriu, nes busiu nelaiminga ir as zinosiu, kad taip pasirinkau pati. Motyvacija gyventi bent jau man ir yra pats gyvenimas. As jau cia esu ir dabar nuo manes priklauso, ar tas buvimas bus kokybiskas man, ir aplinkiniams ar ne. Tai viskas ka as darau, yra del sio gyvenimo, del saves pacios ir man svarbiu zmoniu.
Manes neapima nei noras viska isgyventi cia ir dabar; nei apatijos. Nu reikia suprasti, kad musu veiksmai turi pasekmes. Jei dabar nuspresiu eiti prisigerti ir nusisnioti, tai pati ir srebsiu. Ir lygiai taip pat pati srebsiu, jei apatiskai nieko nedarysiu.
Man atrodo tikintiems zmonems gyventi lengviau, nes atsakomybe uz tai, kas tau nutinka daliniesi su likimu, dievu ar visata, kaip ten kam patinka. As tai zinau, kad ne likimo pirstas nuleme, jei nutinka kazkas blogo. Ne dievas joks. Kazka ne taip padariau, neapzisiurejau arba paprasciausias atsitiktinumas. Turiu tokia drauge, kuri niekaip negali rasti vyro santuokai. Visi jos draugai visiskai tam netinkami, kai kurie tiesiaip sviesiai ir sake, kad jie nenori santuokos ir vaiku. Jos tai nuo santykiu nesustabde. Ir sako ji man viena diena: "man nelemta isteketi". Idomiai, ne? Kita priezastis, kodel didele dalis zmoniu visada kuo nors tikes, manau yra nezinomybes baime. Lengviau gyventi ir viska priimti, kai galvoji, jog cia taip lemta, taip turejo buti ir kai isivaizduoji, jog yra kazkokios taisykles. Mazdaug, busiu geras, tai man bus atlyginta. Gal siame gyvenime, gal kitame, nu bet va yra kazkoks desnis, kuris pasakys ka tau daryti, kad pasiektum, ko nori. Kitaip tariant, tikejimas leidzia isivaizduoti, jog kontroliuoji dalykus, kurie siaip ne tavo valioje. Ligos, atsitiktinumai visokie.
As pazistu ir tikinciu, ir netikinciu zmoniu. Tu ten kazkur rasei, kad tikintis tures morales normas ir pan. Teoriskai greiciausiai. O realybeje? Kiap tau tikintis zmogus, kuris sako, jog gerai jei kas zusta avarijoje - zeme apsivalo. Moralu, sventa? Man atrodo religija nebutinai zmogu padaro geresniu. Ypac tie, kurie neseniai atrade tikejima, daug laiko gilinasi, tam tikra laika itiki, jog atrado kazkokia absoliucia tiesa ir yra auksciau kitu.
O tikintys zmones irgi nezino savo baigties. Jie mano, kad ju religija yra teisingai ir bus taip, kaip jie tiki. Bet tai tikejimas, o ne zinojimas.
