Aciu Hmmm.
Turejau omeny ne "robotas", o "ribotas".
As nežinau, kuriai grafai save priskirti. mane domina tie tvirtai isitikine, kad jiems gyvenimas tik sis. sis ir taškas.
Netikintys žmones akcentuoja ką ir jūs, teisingai pastebejot: šis gyvenimas yra vienas, taigi esi likimo kalvis, griebi, darai, ką gali. kai kurie dar remiasi morale, nelipa per galvas. kiti, kurie tiki tik šiuo gyvenimu ir labiau propaguoja hedonizmą, tos morales pritaiko mažiau, pagal aplinkybes. dar kiti yra altruistai, daro daugiau gerio, aukojasi, cia velgi kaip kam, -kol irgi jaucia malonumą (alturstai - irgi egositai, nepamirskim, pagal ekspertus.)
taigi netikintys, kaip suprantu: nelaukia gerenio gyvenimo.
minusas toks, ir gana didelis: viskas gerai, kol gerai. jei jau tau amba, kaip nusprendi, kada tau prasminga testi egzistenciją? ismire vaikai, sergi sunkiai, po avarijos darai i kelnes. kas tada? eutanazija tuomet tampa priimtina forma, iseitimi. kitas scenarijus: baisulines skolos, zinai, kad kiek arsi, tiek atiduosi bankui ar kitiems zmonems. kaip tada? stumi dienas kaip vabalas ar ką? sunki liga, dializes, vežys? velgi, ką darai? stumi dienas? kaip save motyvuoji?
as dariciau isvadą: labai lengva netikintiems gyventi, kuomet esi sveikas ir kuomet laimngumas suvokiamas per funkcijas/funkcionalumą: to ir to pasiekiau, tam ir tam esu gabus, turiu babkiu, galiu keliauti, galiu megautis, ir tt. turiu draugu, draugiu, ne vien stumiu dienas SM.
arba: darau itaką visuomenej (išradimai, vaista, švietimas), ne vien savo pasaulely gyvenu.
Tikintys žmones. truputi kiti aspektai.
Minusai: yra pagunda pasakyti: jei cia vargstu, nesiseka, danguje ar kitame gyvenime bus "geriau" (kaip ir Hmmmm rase). lygiagreti pagunda: užsisedeti, nieko nekeisti, nedaryti, netgi savo kaimelio ar kaimynystes mastu.
Pliusai: tikntys laikosi morales, bent jau ta deklaruoja, nes žino, jog juodi hedonistai, amoralai geresnio gyvenimo "danguje" arba "kitoje vietoje" netures.
Dar vienas pliusas, ypac žmogu su negalia.
Jei gimei sužalotas, judi nedaug, skaitai nedaug, matai nedaug, gali viltis - nebus taip amžinai. nesigrauši del amžinos neteisybes, kodel vat kaimynas sokineja abiem kojom, o tu - ne. nes jei turetum vieną vieninteli gyveni, kuriame sergi vežiu ar esi be koju - na, tuomet, pripažinkim, paguoda džiaugtis šiuo vieninteliu gyvenimu menka. jei gimei azijos trobeleje, ir kasdien turi arti 10-12 ryžiu laukuose, paguoda irgi menka.
dabar kita tema.
man, asmeniškai, svarstant apie gyvenimo prasmngumą, išlieka misle tas meiles/ir gerumo kitam imperatyvas. kaip žmones, būdami tokie netobuli ir "vabalai", sugeba atsiekti neimanomas/protu nesuvokiamas meiles artimui aukštumas? vieni gyvena "tau-man" lygyje, kiti - tikrai daro tiek daug gero, kiek 100 žmoniu per gyvenimą nepadarys. kaip gaunasi, kad kai kurie žmones sugeba save paveikti, iteikt(ar tai butu dvasines praktikos, askezes,mantros, maldos, lozungai, kitap tariant - tam tikri teiginiai, konkstrukcijos, kurios veikia psichiką; tais teiginais tiki, taip gyveni.)
jeigu Dievo ar "kažko" nera, vadinas, yra galingi vaizdiniai, kuriais tikedami, žmones formuoja savo gyvenimą/galimybes/psichiką.
žmogus, vadinasi, pats sau susikūre sąžine, blogio ir gerio imperatyvą ir takoskyrą. taip ar ne? plesdamas savo psichkos ribas, vienas gyvena ivairu, labai spalvingą gyvenmą, kitam - mažai , kas idomu ir netg kalbant apie morale: vienam užtenka myleti "savus": brolius, gimines, tevus, o kitas dega sirdimi del visu, nori istraukti daug žmoniu, sviesti žmones, keisti visuomene, gelbeti azijos moteris (ir tikrai ne kad patenkintu vien savo ego).
(arba žiūrek, pacios azijos, arabijos moterys gelbejasi; bet juk ne visos). atsiranda viena sviesuole, trykštanti energija ir ragina kitas 20-80mt.
nuo ko tai priklauso?
kas mus, mirtinguosius skatina, judina, kelia - jei tikrai "nieko nera", ir mes visi judam i amžinąji Nieki, amžiną Nebūti?
cia retoriniai klausimai, tiesiog.
