ačiū, idomuci, ką mes be tavęs darytume.
kol veją nusipjoviau, naujas dūmas dūmojau. pareina maniškis po fulės vakar miegoti ir eilinį kartą fantazuoja: kai jau tas verslas pabos, statys administratorių, kamerom apstatys ir kontroliuos, o pats nusipirks mažą namuką vienkiemy, labai mažą, miegamas ir svetainė bendra su virtuve, laikys penkias vištas ir gaidį (aš taip pat padedu jam kurti tas vizijas, sakau- juodą gaidį ir porą ciruliukų viščiukų), dar laikys ožkytę, gyvens ramiai, sveikai, ekologiškai. viskas gerai, fantazija reali ir geidžiama žmogui nuo asfalto, mano kaimas jam netinka, nes yra gyvenvietės centre, ne vienkiemis. bet viskas buvo sakoma pirmu asmeniu: nusipirksiu, laikysiu, gyvensiu. Taip ir nedrįsau paklausti, o kur aš tame mažame name tilpsiu, na, aš neužimu daug vietos, bet niekur nebuvo žodžio "mes".

suprantu, kad esu sugyventinė, kad neketina manęs vesti, nes jau sotus tų santuokų, bet kažkaip savyje aš turiu tokią viziją, kad, jei dievas duos, tai ir tą senatvę kažkaip šalia vienas kito sukinėsimės. Jis gerokai vyresnis, tai, neaišku, kaip susidėlios aplinkybės, kaip sveikata, bet nespjaunu, kad ir paslaugyt, ir sergantį pavaduot versle gali tekti.
Papildyta:
QUOTE(lutuke123 @ 2018 06 26, 17:38)
suveike po refresh matau nauja nuotrauka pas rene
valio, žodžiu, jeigu aš vis dar besmegenis, tai ne mano, tai jūsų problema