KAPADOKIJA. Nuostabių žirgų šalis

Kitas mūsų taškas - Selime vienuolynas. Nuo Derinkuyu iki jo apie 55 km. Bet besidairant pro langus ir besiklausant nenutylančio gido tikslas greitai pasiekiamas Kažkur pakeliui:


Selime vienuolynas- didžiausias vienuolynas Kapadokijos regione, talpinęs apie 5000 žmonių.




Ne į visas patalpas galima pakliūti, bet kur galima, būtinai lendam


Ir į apylinkes pasidairom:


Gaunam dozę istorijos ir esam paleidžiami pasiganyt savarankiškai




Vaizdas pro "langą":


Internete daug rašoma apie tai, jog vienuolyne ir jo apylinkėse buvo filmuojami "Žvaigždžių karai" Ir aš tuo patikėjau Gidas pasielgia visai neturkiškai, atskleidžia tiesą ir negailestingai sudaužo iliuzijas Galbūt, statydami dekoracijas filmo kūrėjai ir pasiskolino idėjas iš šių vietovių, bet filmuota tikrai ne čia Tik graži istorija pritraukt turistams


Apeinam visas patalpas iš eilės.

Čia lyg ir virtuvė




Vienuolyno bažnyčia:


Bažnyčios buvo maža, turėjo jie dar ir Katedrą Ant jos sienų ir lubų dar išlikę piešiniai:




Tame bokštelyje yra kambarių:


Reikėjo ir tokiu takeliu paėjėt, jame vos telpa pėda


Gražu aplink:


Laikas pasivaikščiojimams baigiasi ir tenka grįžt į autobusiuką. Visai šalia vienuolyno - apleisti, apgriuvę namai:


Kol susirenka bendrakeleiviai spėju nueit iki prekeivių ir įsigyti magnetuką su vienuolyno atvaizdu Važiuojam toliau, laukia labai smagi dalis - pietūs Per rankas paleidžiamas meniu, turim išsirinkti ką valgysim. Sriuba visiems ta pati, turim apsispręst dėl antrojo patiekalo. Renkuosi žuvį, vaikas - vištieną. Gidas skambina į kavinę ir perduoda mūsų norus. Nė nežinau, į kokį miestuką mus vežė pietaut, bet svarbiausia, kad gavom pavėsio ir pavalgyt

Kadangi iš anksto pranešama apie atvažiuojančius valgyti, tai maistas labai greitai atsiduria ant mūsų stalų Duoną ir dviejų rūšių užtepėles jau iš karto randame padėtus ir puolame ragaut Netrukus gauname ir sriubą, o po jos ir savo antruosius patiekalus:


Už gėrimus, turbūt kaip ir daugumoj ekskursijų, reikia mokėti atskirai, bet mes turim savo vandens Desertui gaunam apelsinų Skaniai prikirtom, pailsėjom, aplink pasidairėm
Galima ir atskiram kambary valgyt


Kaimelio mečetė:


Vėl grįžtam į mikroautobusą ir pagaliau važiuojam ten, dėl ko ir buvo pirkta ši ekskursija - į Ihlara slėnį Vaizdas iš viršaus iš karto užburia


Laiptų apačios nė nesimato. Gerai, kad mums į apačią reikia, ne viršun


Apačioje upelis, o raudonas taškelis - Turkijos vėliava




Nusileidę į slėnį pirmiausiai užsukame į bažnyčią su neblogai išsilaikiusiais piešiniais:






Už vartų laikosi mūsų gidas Azatas. Čia tipo bažnyčią fotografavau, bet iš tikrųjų tai jį Labai fainas plepus jaunuolis

Ihlara slėnio ilgis 14 kilometrų, bet mes eisime tik apie 4. O aš sutikčiau pereiti jį visą


Bent jau šioje vietoje yra aiškios nuorodos, nes daugumoje slėnių tai su jomis labai striuka.


Ką gi, pradedam savo žygį Medžiai teikia pavėsį, nuo upelio sklinda gaivuma, tad eiti vienas malonumas.


Sūnus susibendrauja su gidu. Po to paklausinėjau apie ką kalbėjo Buvo aptariama daug kas - nuo mėgstamų dalykų mokykloje iki sudėtingos vokiečių kalbos gramatikos ir ne ką paprastesnės Turkijos padėties bei Azato ateities planų.


O aš tik einu ir fotografuoju








Net pasakot nelabai yra ką


Kai nesimato uolų, galima pagalvot, kad žygiuoji kažkur Lietuvoje

Papildyta:
Einam toliau Kai kur pavėsio nebelieka, tai tada oi kaip karšta Bet man gerai, man šiluma kaulų nelaužo, todėl ir važiuoju vasarą į pietus. Bent pajuntu tuomet, kad vasara buvo


Kai kur takelis vingiuoja tarp didelių akmenų. Atsilieku nuo grupės, kad nereikėtų fotografuot užpakalių






Net ir tokioj vietoj jie sugeba kelt žemės ūkį


Po kurio laiko prieiname poilsio vietą - kavinukę:


Išsibarstom kas kur. Smagiausia tai tiems, kas gali sumerkt kojas į vandenį. Aš negaliu, nes mano pleistrai, kuriomis aplipdytos visos kojos, atsiklijuos Ilgai nepasėdžiu, einu pasivaikščiot aplink
O kam tas šaldytuvas?


Prie kavinės stovi vandens malūnėlis:


Mūsų poilsis trunka kokias 15 minučių ir einame toliau.

Akmenynas


Va taip va ir velkuosi visą laiką paskutinė Reikia gi kiekvieną akmenį, kiekvieną krūmelį nufotografuot


Panašu, kad kažkada čia gyventa:


Slėnis (tiksliau trumputė jo atkarpa) baigiasi, mūsų jau laukia autobusiukas. Sulipam ir pajudam namų link. Dar turėsim sustojimą kažkokiose onikso dirbtuvėse, šito tai visai nelaukiu
Bet kol važiuojam, dairausi per langą. Pro šalį bėga žali laukai. Jie nuolat laistomi, priešingu atveju, vargu, ar būtų derlius.


Plotai, prie kurių žmogus neprisiliečia, išdeginti kaitrios Turkijos saulės:


Onikso dirbtuvėse pabūnam tik tiek, kol pasakoja apie akmenis. Kai įleidžia į parduotuvę pasiganyt, neriam su sūnumi į lauką ir prasėdim visą laiką kartu su vairuotoju ant suolelio Nežinau, ar kas ką pirko, bet laukti tai mums prailgo Galų gale, visi susirenka ir važiuojam toliau. Pasirodo, dar ne į savo miestelį. Stojam apžvalgos aištelėje ties Balandžių slėniu:


Iš toli balandžių nesimato, slėniu mes jau ėjom, tegul ir ne visu, tai nieko mums įdomaus Įdomiau pasidarė, kai nuvedė į saldumynų parduotuvę, esančią netoliese Pirkt nieko nepirkom, bet prisiragavom iki soties
Grįžę išlipam miestelio centre, nors galėjom važiuot iki viešbučio.

Bet mums reikia į parduotuvę, vakarienę vėl valgysim namie Kadangi diena man prasidėjo anksti, nueita tikrai nemažai kilometrų, tai po vakarienės jau niekur nebeišjudu, vakarą leidžiam terasoj ir lovose. O rytdienos rytui jau yra naujas planas

Koks malonumas skaityti ir matyti! Laukiu tesinio

labai patinka vietoje nenusedinti temos autore as irgi negaliu ramiai pabuti, kai yra kazko naujo aplink

Ką gi, po netrumpos pertraukos tęsiu savo pasakojimą
Kitą rytą vėl 4:45 esu prikeliama pripučiamų balionų triukšmo. Šiek tiek pavėpsau į juos per langelį duryse (kitokių langų savo urve neturėjom ), rengiuos ir išeinu šturmuot kito savo tikslo. Šiam rytui pasirinkau Zemi slėnį. Jis tęsiasi 5,9 km. Prasideda visai netoli mūsų viešbučio, o baigiasi ties keliu Nevšehir - Urgiup. Nelabai žinau, kur tas kelias, bet jau dėl visa ko įsimetu kuprinėn ne tik vandens, bet ir lirų - gal atgal teks parvažiuot
Viens po kito iš visų pusių lenda oro balionai:




Toliau jų dar daugiau:


Kylanti saulė rausvina uolas


Aš suku link El Nazar bažnyčios:


Aišku, tokioj ankstybėj ji užrakinta, netoliese esanti bilietų kasa taip pat nedirba. Kadangi ji visai netoli viešbučio, buvo planų ateit čia kitu laiku, bet taip ir nepavyko. Laiko buvo per maža visiems norams išpildyt Nors mano dienos tęsdavosi nuo 4:45 iki vidurnakčio
Žygiuoju toliau, laukuose toks visai nieko nameliukas pūpso:


Einu einu ir susivokiu, kad einu ne pačiu slėniu, o viršumi šalia jo, tik medžių viršūnės matosi:


O taip gi visai neįdomu Tenka apsisukt ir grįžt ten, kur ir pradėjau. Plačiu keliu žingsniuoju jau pačiu slėniu ir nelabai suprantu, kodėl iš vakaro perskaičiau, kad šis slėnis vienas iš sudėtingesnių
Dairausi aplinkui, panašu, kad ir čia gyventa žmonių:


Smagu būtų po tuos urvus palandžioti, bet kaip į juos pakliūti, nežinia. Gal ir nėra galimybės


Ir šiame slėnyje sužavi uolų formos

Kelias, kuriuo taip lengva buvo eiti, pamažu virsta murzinu upeliu:


Po kurio laiko kelias dingsta, lieka tik upelis


Upelis pasuka kažkur į šoną, o aš visa patenkinta, kad kliūčių nebeliko, siauru takeliu traukiu toliau:


Uolų linkiai lyg skulptoriaus išskaptuoti. Gamta nebloga menininkė


Iš kažkur vėl atsiranda upeliukas ir prieinu vietą, kuri man nesukelia džiaugsmo


Matau, kad kita puse bus lengviau praeiti, tad reikia per rąstelį ją pasiekt. Bet lengva pasakyti, sunku padaryti Iki vidurio nuėjusi imu svyruoti ir suprantu, kad gresia šleptelt į tą košę O mano sprotbačiukai tai nauji, Berlyno Primarke už 3,99 Eur pirkti, gaila Dar palinguoju kaip nendrelė vėjyje ir supratusi, kad nieko nebus, šoku atgal ant kieto pagrindo. Teks kokiu nors būdu slinkt šita puse Po truputį, slysčiojant kojom, vietomis net už žemės pasilaikydama, praeinu Jei ir turėjau kokių abejonių, kad galbūt eisiu ne visu slėniu, tai ši vieta mano abejones sumažino iki minimumo Kažkaip nenoriu vėl to išgyvent, todėl dabar tik pirmyn

Tikėdamasi, kad daugiau sunkumų kely nebus, einu toliau.


Prieinu kažkokį namuką uoloj, bet ant durų spyna Per langelį nieko neįžiūriu, tamsu:

Palypėju aukščiau, atsisuku į ten, iš kur atėjau:


Pasidairiusi turėsiu vėl leistis žemyn ir apačioje matomu takučiu žygiuosiu toliau:


Kiek nuėjau, neįsivaizduoju Uolos vis mainosi:


Vaizdai keičiasi:




Opa, prieinu vietą, kokios tikrai nesitikėjau Jei noriu eiti toliau, teks kabarotis į uolą prisilaikant virvių:


Stoviu, svarstau ką daryt Virvės per daug pasitikėjimo nekelia, dar vienoj vietoj nutrūkusios ir iš dvigubos telikusi vienguba. Nėra labai aukštai, jei nusirisiu, sprando gal nenusisuksiu, bet jei luš koks kaulas, pagalbos neprisišauksiu, slėniuose, tarp uolų ryšio nėra ir telefonas naudingas tik tuo, jog rodo valandas Bet ir atgal suktis nenoriu. Dar nepamiršau tos košės, kurioj vos neatsidūriau Ai, žmonės dar ne į tokias vietas kopia, ką aš prastesnė? Kabarojuos viršun, batukai slysta, bet aš stipriai į virvę įsikibusi Įveikiau:


Viskas, dabar jau tikrai kelio atgal nėra, žemyn nepavyktų gražiai nusileist, tik nusirident Einu toliau. Ne viena einu Su viltim, kad daugiau tokių vietų nebus O bet tačiau Prieinu uolą, kuri beveik stačia Gerai, kad neaukštai.


Palipu vieną laiptelį, nusiimu kuprinę ir užmetu ją viršun. Paskata man, kad užlipčiau jos pasiimt Kojytės ir rankytės truputį dreba, aš dar tokia ir aukščio prisibijanti, bet noras nugalėti savo baimes daug didesnis Džiaugiuosi tik, kad ne iš kitos pusės pradėjau savo žygį, tada visur būtų tekę lipt žemyn. O aukštyn visada lengviau

Įveikusi dar vieną kliūtį jau truputį su baime einu toliau - kas dar manęs laukia Takelis beveik palenda po uola:

Čia reikėjo užsiropšt ant akmenų:


Blogybė, o gal priešingai - įdomumas - tame, kad slėniuose vinguriuoja ne po vieną takelį ir dažnai reikia rinktis, kuriuo eiti. Apsispręsti ne visada lengva Kartais ir nepataikai, pamatai, kad geriau grįžt atgal, kartais išsiskyrę takeliai vėl susibėga į vieną. O kartais patenki į tikrą tankumyną, takelis baigiasi, ir galvoji, ar brist per žoles, ar grįžt


Vienoj vietoj, nepataikiusi su pasirinkimu, papuoliau į gervuogyną ir ne tik susidraskiau kojas iki kraujo, bet ir susiplėšiau savo batukus Ir visai nesvarbu, kad jie juokingai pigūs, svarbu, kad patogūs buvo Kai kada nors atsidursiu Berlyne, pirmu reikalu bus aplankytas Primarkas
Tokiu takeliu eiti vienas malonumas:


Vis dar dairausi į šonus, saulė aukštyn, oras šiltyn:


Randu ne tik gervuogių, bet ir laukinių mėtų. Tik vakare susivokiau, kad reikėjo man jų prisiskint, būtumėm išgėrę arbatos


Dar vienoj vietoj ir slyvų radau, bet rupūžės aukštai kabojo, šokinėjau šokinėjau, bet nepasiekiau
Takelis palaipsniui platėja, virsta keliuku:


Paprastai tai reiškia, kad artėja slėnio pabaiga. Arba pradžia, žiūrint, iš kurios pusės eisi Prieinu "sankryžą", turiu tris galimybes - eiti toliau tiesiai, sukti į šoną ir, kaip numanau, išeiti iš slėnio arba eiti į Görkündere slėnį, kuriuo grįžčiau beveik į tą patį tašką, kuriame pradėjau žygį. Jau iš dviejų pasirinkt sunku, o čia trys Görkündere slėnyje pasivaikščiojau vieną vakarą ir nors neperėjau jo viso, nusprendžiu, kad į jį neisiu Per krūmus ir medžius nesimato, ar toli galėčiau nueiti pirmyn, ar tik neteks apsisukt atgal, tad nusprendžiu sukt į šoną. Kylu tokiu smėlėtu smėlėtu keliu aukštyn:


Sustoju atgaut kvapą, dairausi į slėnį, likusį apačioje:


Aš praktiškai jau viršuj, o saulė va taip va plieskia:


Pagal medžių viršūnes matau, kad slėnis visgi tęsiasi tolyn, o ir to kelio, prie kurio turėjau išlįsti, nesimato

Tolumoje matau Učhisar pilį, galėčiau tiesiai per laukus ją pasiekti ir tuomet mikriuku parvažiuot iki Gioremė. Bet jau pasimokiusi vakar, kad Kapadokijoj bandydamas eiti tiesiai gali prieiti "akligatvį", nusprendžiu nerizikuoti ir leidžiuos atgal į slėnį. Visgi, patrauklesnė pasirodo mintis, kad išeisiu į kažkokį kelią, kuriuo galėsiu paėjėt iki Učhisar
Gerai, kad grįžtu į slėnį, nes jame prasideda tuneliukai ir arkos








Kažkuriuo momentu priešpriešiais susitinku vyrukų būrelį. Merhaba, günaydın, merhaba - sveikinuosi su kiekvienu. Vos velku kojas, o vyrukų kompanija linksma ir dar nenuilsusi. Man tai geras ženklas - vadinas, jie neseniai pradėję savo žygį, o aš jį tuoj baigsiu


Ir tikrai, po kokių 15-20 minučių matau slėnio pabaigą Belieka tik užlipt aukštyn:


Dalis įveikta:


Belieka užlipt uoloje išskaptuotais laipteliais. Juos įveikiu beveik keturiomis


Viršuje, pilna pasididžiavimo savimi, dairausi po apylinkes ir pamatau, kur liko Učhisar pilis


Man tai iki ten reikės kažkaip nusigaut Einu prie kelio, stotelės jokios nematyti Eiti tiesiai per laukus iki Učhisar rizikinga, žygiuoti siauru 4 juostų Ürgüp - Nevšehir kelio pakraščiu pavojinga, kas belieka? Aha, tranzuoti Sustoja nedidelis sunkvežimis. Ne, ne Učhisar, sako man vaikinukas už vairo, Nevšehir, bet turbūt pamatęs mano neviltį akyse, rodo, kad lipčiau, pavežės Išleidžia prie pilies ir laiminga nužygiuoju į stotelę Autobusiukas parveža iki miestelio, o iš miestelio pareinu į viešbutį. Aš jau vos ne pusę pasaulio apkeliavau, o vaikis parpia lyg niekur nieko Keliu jį ir einam pusryčiaut, pats laikas pasistiprint

Na jus tikra saunuole, drasuole keliautoja. Zaviuosi jusu pasakojimu, vaizdais ir ispudziais, kuriais dalinates.
Man klaustrofobija, todel jei ne jusu reportazas, neisvysciau tokiu vaizdu.
Viesbutis toks taip pat ne man
Net nuotraukas ziurint uzgniauzia kvapa.
Kadangi ir su orientacija ne kas, tai viena kazin ar pasiryzciau viena kur nors kulniuot. Todel man tik pasvajot apie jusu iveiktus zygius.
Aciu