KAPADOKIJA. Nuostabių žirgų šalis

Su pailsėjimais ir vandens pagėrimais užlipam Gerai, kad tokiems kaip aš yra aikštelių sustojimams Už tai kokie vaizdai, koks nežemiškas vaizdelis


Miestelis kaip ant delno


Kurį laiką pasidairę ir pasisotinę vaizdais, leidžiamės žemyn. Draugiškai sutariam, kad pietauti grįžtam į savo miestelį. Atgal eiti jau nei vienas nenorim, tad reikia susirast autobusą Nueidami vis dar pasigėrim pilimi:


Užmatom stotelę, o joje stovintį autobusiuką ir patraukiam į tą pusę. Autobusiukas tuščias, durys atidarytos, stotelėj bobulė sėdi, sėdam ir mes Galėjo vairuotojas raktus palikt, būtumėm parvažiavę patys Kai pasirodo vairuotojas, sužinom, kad jis važiuos visai ne į Gioremė. Bet siūlo lipti, pavėžės mus iki reikiamos stotelės Apsukam ratuką aplink miestelį ir prie vienos iš sankryžų liepia mums lipti lauk, parodo į kitoj pusėj kelio esančią stotelę. Greitai sulaukiam ir savo busiuko, patenkinti dardam "namų" link Stotyje išlipam ir einam pietaut. Kadangi esam visai netoli, tai žygiuojam į Jurzole's rekomenduotą Keyif kavinę valgyti kebabo puode Būti Kapadokijoje ir neparagauti šio patiekalo - negalima Vaikis ima vištieną su kariu, kuri, beje, irgi buvo nerealaus skanumo!


Papietavę atgaunam jėgas ir nusprendžiam pabandyt susirast Meilės slėnį. Tam nei šiokiam, nei tokiam žemėlapyje randam, kad jis prasideda kažkur tarp Gioremė ir Učhisar. Kopiam į kalną. Po pietų jau žiauriai karšta, pilvai pilni, vos šliaužiam Vaikis pyksta Nu nepasisekė jam su mama, ką padarysi Už tai aukščiau palypėjus toliau matos




Pradedam ne juokais pyktis ir aš nusileidžiu - grįžtam į viešbutį. Dar pasiseka, kad besivelkant atgal sustoja mašina ir pasisiūlo pavėžėt Grįžę skirstomės į skirtingas puses - sūnus su telefonu į lovą, aš - į terasą grožėtis vaizdu




Po pietų gavau žinutę, kad dervišų šou vyks, tad po poros valandų mūsų laukia nauja atrakcija

Sutartą valandą sulaukiam agentūros darbuotojo, veža mus lengvuoju automobiliu tik du, kaip ponus Atvažiavusius pasitinka moteriškė, veda į salę, kur vyks pasirodymas, paaiškina tvarką - pasirodymo metu filmuoti ir fotografuoti negalima. Po pasirodymo dervišai grįš keliom minutėm pasisukti, kad turistai galėtų atlikti svarbiausią savo misiją - fotografuoti Dar priduria, kad mums pasisekė, nes šiandien žmonių nebus daug. Mes pirmi, tai vietas renkamės pirmoj eilėj, per vidury. Tikrai nieks vaizdo neužstos Į salę įleidžia dar tris žmones, savo vietas užima muzikantai. Ir supratau, kad mums tikrai pasisekė, nes sakė, kad šou vyks tik jei susirinks bent 20 žmonių, visgi mes būsim tik 5 Valandos trukmės ceremonija neprailgsta. Muzika ir besiplaikstantys dervišų sijonai hipnotizuoja Viskam pasibaigus dervišai išeina iš salės ir mes truputį pasimetę dairomės vieni į kitus - negi nebus nuotraukų? Bet po poros minučių jie grįžta








Esam pavaišinami cinamonine arbata ir parvežami atgal į viešbutį. Apsitariam dėl vakarienės, nusprendžiam, kad nusipirksim kažką parduotuvėj, pasidarysim arbatos ir vakarieniausim savo terasoj Besileidžianti saulė žeria ant fėjų kaminų auksą


Po vakarienės sūnus, aišku, vėl grįžta prie išmaniųjų technologijų, o aš nerimstu. Dar šviesu, norisi kažkur lėkt Visai netoli viešbučio, einant į miestelį, yra du slėniai - Zemi ir Görkündere, nusprendžiu pasivaikščioti po pastarąjį. Sūnus žygiui nepasirašo, einu viena
Mūsų viešbutis neblogai užsimaskavęs


Netoli slėnio meno kūrinys


O po medžiu ilsisi arkliukas:


Pasileidžiu per slėnį. Ši uola jau skyla. Pagalvoju, kad jei toks Kapadokijos kraštovaizdis, veikiamas vėjo ir lietaus, per tūkstančius metus susiformavo, tai lygiai taip pat per tūkstančius metų ir sudils

Vakare nebekaršta, vaikščioti vienas malonumas. Priekyje iš pradžių dar mačiau grupelę žmonių, bet man befotografuojant vos ne kiekvieną uolą, jie kažkur dingo Bet ir vienai tyloj ir ramybėj labai liuks


Atsisuku atgal:


Ši slėnio vieta labai primena Meilės slėnį






Einu, dairausi, grožiuosi


Suprantu, kad viso slėnio nepavyks praeiti, per vėlai į žygį išsiruošiau, tad patraukiu atgal. Būti užklupta tamsos nenoriu


Kažkur aukščiau palypėjus


Mini norų medelis. Ne mini norų, o mini medelis


Grįžtu į viešbutį. Dar "nutraukiu" prižiūrėtą viešbutuko aplinką. Čia galima pusryčiaut


Sutemus dar pasėdžiu terasoj, pasigrožiu žvaiždėmis, padraugauju su katinu Ilga diena buvo. Ilga ir graži

Ateinu pagirti ir pasakyti, kokia šaunuolė fainuolė esi (Skaitysiu, kai pabaigsi, nemėgstu po kąsniuką. Tikiuosi, neversi labai ilgai laukti )

Žinok, tikrai netikėjau, kad mano žodžiai ims ir pasibels į tavo sąžinę Matyt, jau beveik prinokęs buvo tas reportažas Tai dabar jau rašyk, rašyk, tauta laukia

Bet kokia tu slapukė... tiek laiko prieš kelionę jau turėjai bilietus, ir nė mur mur...


Tai jau gali pradėti, eiliškumas išlaikytas

Man pačiai sunku patikėt, kad pradėjau aš jį rašyt Tikrai neplanavau Va Stambulą kažkada jau kelis kartus buvau bepradedanti, bet taip ir nepradėjau

TREČIA DIENA

Kitą rytą pažadina siaubingas garsas Užsimiegojusi pagalvoju, kad važiuoja tankai Na, kai šalyje tokia padėtis, tai gali netyčia ir tokios mintys užplūst Nors Kapadokijoj tikrai ramu buvo. Žvilgt į laikrodį - 4:45 Priėjusi prie durų per užuolaidos kraštelį atsargiai žiūriu, kas vyksta lauke. Tai, ką pamatau, miegus išblaško akimirksniu Lekiu tamsoj ieškot fotoaparato, tyliai išsmunku į terasą. Šalta, aš tik su naktinukais, bet nėra kada rengtis Prieš akis lyg milžiniškos gėlės skleidžiasi oro balionai




Užsisakiusi viešbutį atsiliepimuose skaičiau, kad prie pat jo kyla balionai, bet kažkaip visai iš galvos išgaravo Aišku, triukšmas tai konkretus, taip kiekvieną rytą jie mane ir žadino Nors sūnus nieko negirdėjo nei vieną rytą
Kol balionus pripučia, baigia prašvist:


O aš baigiu sustirt, bet kol jie nepakils, aš nesitrauksiu nuo terasos nė už ką Viens po kito ima kilti:


Prisijungia ir kitur pakilę:


Kiemas ištuštėja, aš jau kalatojuos, tad grįžtu į lovą. Pagulėjusi kelias minutes suprantu, kad užmigt man jau niekaip nepavyks. Reiktų kažkaip naudingai išnaudot laiką Vakar nepavyko rasti Meilės slėnio, nusprendžiu, kad reikia eiti iki jo dabar. Dar vakare gūglinausi, aiškinausi, kaip į jį patekt. Šiandien bandysiu rasti jį iš kitos pusės Sūnus saldžiai miega (o ką daugiau veikt po 5-ių ryto ), tyliai apsirengiu, įsimetu į kuprinę vandens ir išžygiuoju. Einu iki Gioremė ir vis grožiuosi balionais:


Iš miestelio pasuku Čavušino link. Kažkur už 2-3 kilometrų turėčiau pasiekti savo tikslą. O kažkas į viską žiūri iš viršaus:


Neramu, kad nepasikartotų vakarykštis scenarijus ir nelikčiau be Meilės slėnio Bet ėjau ėjau ir priėjau


Mėnulis vis dar nenori trauktis:


Netrukus prieinu vietą, dėl kurios slėnis ir pavadintas Meilės vardu

Nu gal gal


Pirminis planas buvo nueiti iki šių stulpų ir grįžti atgal, bet apima azartas - o kas toliau? Taigi, einu toliau. Saulė jau šildo, nors pavėsyje dar vėsu. Žygiuoju viena, nesutinku nieko. Tai aišku, normalūs žmonės miega tokiu laiku
Tik mėnulis vis dar mano palydovas


Dairaus į kairę ir į dešinę, gražu




Prieinu daržus. Ne vieną slėnį vietiniai išnaudoja savo reikmėms - augina čia pomidorus, moliūgus, vynuoges, svogūnus ir t.t.


Viename iš daržų kapstosi seneliokas, man tolstant jis moja ranka ir šaukia güle güle
Slėnis mainosi, nėra taip, kad visą laiką vienodas kraštovaizdis.


Vietomis nė nepanašu į Kapadokiją


Ir žinoma, visur vynuogės


Viename žemėlapyje radau Meilės slėnį padalintą į tris dalis - Love, White ir Honey. Iš uolienų spalvos suprantu, kad jau pasiekiau baltąją dalį. Ten anksčiau turbūt kažkas ir gyveno:

Dabar liepa, tai čia paprastas takelis, bet neabejoju, kad drėgnesniu metu čia teka upeliukas:


Tenka praeit ir arkų eilę:


Nors labai gražu, bet man jau darosi neramu - einu einu, o pabaigos nematyti. Gal nebūtų tai labai svarbu, jei būtent šiai dienai nebūčiau užsisakiusi ekskursijos Suprantu, kad iš slėnio išlįsiu kažkur netoli Učhisaro, o nuo jo iki viešbučio bus dar ne vienas kilometras Nei daug, nei mažai - maždaug 6 O dar slėnio pabaigą prieit reikia Spartinu žingsnį, stengiuos rečiau stot fotografuot, bet kaip nefotografuosi tokio grožio


Tolumoje, horizonte jau matosi slėnio pabaiga:


Bet ne taip ji arti, kaip gali pasirodyti, nes lygūs takiukai baigiasi, prasideda kalneliai, tai leidies, tai kyli. Uolienos gelsta, reikia suprast, kad aš jau trečioje slėnio dalyje - Medaus:


Viskas turi pabaigą, taip ir šis slėnis. Po truputį kylu aukštyn, liko nebedaug:


Va ten kažkur išganingasis finišas


Vis pasidairau po slėnį iš aukščiau:




Bingo, įveikiau Tolumoje stūkso Učhisar pilis:

Įveikiau tai įveikiau, bet džiaugtis dar anksti Dar reikia įveikti kokį kilometrą iki pagrindinio kelio, o tada dar mano minėti 6 ar 5 km. Bet aš gi gudri - galiu sutrumpinti kelią, tad patraukiu ne link Učhisar, o tiesiai link Gioremė. Maždaug po kokio kilometro prieinu kažkokį slėniuką (kiek suprantu, Meilės slėnio atšaką). Matau, kad jis tęsiasi, kiek akys užmato, neapeisiu. Nusileist apačion ir po to vėl užkilt be šansų, perskrist irgi nesugebėsiu Ką gi, norėjau būti gudri, o teko prisukt porą papildomų kilometrų Apsisuku ir einu atgal
Prieinu vynuogyną. Šios jau pradeda nokti:


Neatsispiriu pagundai ir kelias nusiskinu O jau saldumas Kitos dar žalios:


Po truputį artėju prie Učhisar:


Laikrodis rodo pusę 8, turiu dar 2 valandas parėjimui, pusryčiams ir pasiruošimui ekskursijai Einu sparčiai, savęs negailėdama ir maždaug po valandos jau įgriūnu į kambarį rėkdama sūnui, kad keltųsi Paskaičiavau, kad sukoriau maždaug 15 km, ne taip ir mažai Kava ir skanūs pusryčiai padeda atgaut jėgas ir 9:30 mes jau sėdim viešbučio terasoje, laukdami autobuso. Belaukiant per laukymę pralekia arklių kaimenė Gaila, kad spėju "pagaut" tik kelis:

Sakai Jurzolei reportažas Vis tiek skaitysim ir mes O šiaip tai labai smagu, kad prisiruošei rašyti, tikiuosi ir Stambulą ištrauksi į dienos šviesą.

Skaitykit skaitykit, maloniau ne sau pasakot O jei dar kas į monologą įsiterpia, tai išvis pasaka
Dėl Stambulo nelabai galiu ką pažadėt, žinok Šitiek laiko praėjo

Atvažiuoja mikroautobusas ir mes ropščiamės vidun. Sužinom, kad pirmasis ekskursijos taškas - Derinkuyu požeminis miestas. Iki jo nuo Gioremė apie 35 km. Kelias visai neprailgsta, nes gidas pasakoja nesustodamas, o mes dairomės pro langus - juk viskas nematyta
Atvažiavus iškilo kažkokių rūpesčių dėl bilietų. Tiesą pasakius nelabai gilinausi, liepė laukt, laukėm, mums atostogos Dar šaltais gėrimais pavaišino. Po kurio laiko gidas viską sutvarkė ir mes papuolėm į požemius
Šiuo metu Derinkuyu požeminiame mieste prieinami apie 85 m gylio 8 požemio lygiai, tačiau archeologai yra nustatę, kad miestas turi 20 požemio aukštų ir yra 8 km ilgio. Aukštas po aukšto leidžiamės žemyn, apžiūrinėjam patalpas ir klausomės gido pasakojimų apie kiekvieną iš jų.




Ekskursija dvejomis kalbomis - anglų ir turkų, tai kol gidas pasakoja saviems, yra užtektinai laiko palandžioti aplinkui Durys:


Daug aš čia nepripasakosiu, bet gidas pasakojo daug ir įdomiai apie to laiko gyventojus ir jų gyvenimo būdą. Reikia važiuot patiems pamatyt ir išgirst Pasiekam patį apatinį - aštuntą - aukštą:


Ten viršuj - dangaus lopinėlis:


Jei nusileidom, tai turim ir atgal pakilt Kylam. Visame mieste daug siaurų praėjimų, laiptų, kai kur lubos taip žemai, kad turim atsitūpę ir pasilenkę krypuot kaip antelės. Jei turit uždarų patalpų baimę, nosies geriau ten nekiškit




Pakylam iki pirmojo aukšto, kuriame laikė gyvulius. Tos išskaptuotos vietos sienoje - tai vieta gyvulių pašarui:


Nuotraukų iš požeminio miesto turiu žymiai daugiau, bet nevarginsiu jomis jūsų, nes visgi šios ekskursijos pagrindas - pasakojimai. Jei niekas nepasakotų apie tai, ką matai ir kur esi, ne ką verta dėmesio būtų tokia miesto apžiūra Nes juk grožio ten mažai. Ten istorija
Išlendam į lauką ir po buvimo prietemoje saulė tiesiog akina. Aikštė priešai požeminį miestą:


Pats miestelis, kiek pro mikriuko langą matėm, nieko ypatingo, jo vinis - požemiai.