Mes praėjome daug skausmo ir ašarų.

Labutis! Jau seniai norėjau papasakoti savo istorija, dabar turiu šią galimybę.
Apie neštumą sužinuojau septinta savaite. Pradėjau reaguoti į kvapus, labai pikino ištisomis dienomis. Nuėjau pas gydytoją ir išgirdau: "Septinios savaitės. Ar gymdysi?" Nebuvo jokios abėjones - seniai norėjau vaikelio! Mane paguldė į lygoninę, nes jaučiausi siaubingai. Dar tada net neisivaizdavau, kas musų laukia...
Lygonineje pragulėjau du su puse men. Visą tą laiką toksikozė nepraėdavo nei minutei. Per dvi savaites numečiau 10 kg!!! Daktarai net siulė daryti abortą, nes matė mano kančias. Bet aš pasakiau pati sau:" Kai sunku bebūtų - mano vaikelis GYMS!"
Buvo labai sunku, mieguojau mažai, prasidėjo deprėsija... Praėjus dviem mėnesiam, mane išsiūntė į Vilnių į Antakalnio kliniką. Tik tada pasijutau, kad toksikozė praeina. Atrodė, kad viskas keičiasi į gerą pusę, pajutau pirmus vaikelio judesiukus - buvau pati laimingiausia! Pradėjau pagaliau valgyti, nes iki šiol maitinausi tik lašelynėmis.
Norėjau sužinuoti, kas gyms - labai noriejau sunelio, bet (keista) vadinau ji "mažylė mano". Gydytoja taip ir ne pasakė, kas gyms, nesimatė...  Nors mano vyras buvo isitikinės, kad gyms mergaitė. Mes net baremes, rinkdami drabužėlius: jis rinko rožinės spalvos, o as melinos
Taip atėjo septintas neštumo mėnuo...
Tą vakarą nekada nepamyršiu. Pradėjo labai skaudėti pilvą. Iškvetėme greitojį pagalbą, gydytoja pasakė, kad greičiausiai prasidejo priešankstinis gymdymas. Išvežė mane į lygoninė. Ginekologė pažiūrėjo, pasakė, kad viskas gerai. Atėjo chirurgas, pasakė, kad visi požimiai apendicito. Labai išsigandau, pergivenau dėl vakelio. Dar prieš operaciją paklausiau, kas bus su vaikeliu. Išgirdau atsakimą:"Darysim viską, ką galėsim..." Užmigau...
Prabudau palatoje. Ligtai operacija praėjo sekmingai. Apsidžiaugiau.
Dienos ėjo letai, o taip norėjau namo.
Atėjo ketvirtos dienos vakaras. Atsikėliau, kad nuėiti pavalgyti. Padarius porą žingsnių, sustojau. Labai suskaudėjo pilvo apačia. Grižau, atsiguliau į lovą. Tada dar nežinuojau, kad tai bus paskutini mano žingsniai(atsistuojau tik praėjus porą savaičių).
Gynėkologai patikrino - viskas gerai, chirurgas net kalbėti nenorėjo - lig tai gynėkologu darbas. Pragulėjau visą naktį su stipriausiu skausmu, pikinimu ir ašaromis akyse. Ačiū moteryms, kurie gulėjo vienoje palatoje, jos man labai padėjo tą naktį. Ryte man padarė rentgeną(nors ir kiek žinau, negalima nesčioms daryti). Gydytoja pasakė:"Kasos uždegymas". Mielos mamytės, jūs galyte isivaizduoti, kaip aš jaučiausi...
Taip atėjo vakaras. Tik vakare mane išsiuntė į Vilnių į Rauduonają Kryžių. Ten gydytojas(labai jam ačiū) padarė echoskopiją. Pasiruodo, operacija buvo padaryta blogai, Ne iki galo nukirptas apendiksas sprogo, prasidėjo peretonitas. Mane išvežė į operacinę.
Po operacijos penkios paros pragulėjau reanimacijoje, dar dvi savaitės gynekologijoje, nes mano mažylė nusprendė, kad jai gana kentėti, laikas išeiti į pasaulį. Bet priešankstinį gymdymą sustabdė. Neilgam.
Sutikome Naujus metus. Po operacijos praėjo vos menuo. Prasidėjo kažkokios išskiros. Labai neišsigandau, galvojau, kad tai puslės uždegimas(apsirikau). Po savaitės sužinuojau, kad tai vandenys pradėjo bėgti. Prasidėjo pirmėjį sąriamiai. Grėitoji išvežė mane į mūsų lygoninę, o iš ten greitai nuvežė į Vilniaus Antakalnio kliniką. Gimdžiau pati. Gymdymas - tai pats lengviausias dalykas per visą neštumą. Prasidėjo gymdymas šeštą valandą ryto, o jau po aštuonių penkioliką gydytoja pasakė:"Mergaitė"
Labai išsigandau, išgirdus svorį - 1.700, ūgis - 46cm.
Dar visą menėsį teko gulėti lygonineje, iš pradžių Antakalnyje, paskui Santaryškėse. Dar vėlaiu sužinuojau, kad mano mergaitei prasidėjo gidrocefalyja. Man sakė, kad ji negalės vaiksčiuoti, judėti. Bet mes gi styprios! Kai mums suėjo keturi menėsiai, mes pradėjome laikyti galvutę, o 1,4m. pradėjome vaiksčiuoti.
Dabar mano dukrytei keturi metai, Gerai kalba, žino dvi kalbas(lietuvių ir rusų), labai protinga. Svetimi žmonės sako, kad į masto, kaip suaugės žmogus.
Mes laimėjome, mes gyvename, ir džiaugemės!!!
Linkime Jūms,mielos mamytės daug džiaugsmo, obusimėms mamytėms palynkėsiu - niekada ne prarasti stiprybės ir pasitikėjimo savimi!!!

Labutis! Šiandien jaučiuosi daug geriau. Vis dėl to aš LAUKIUOSI!!!