Pabundu paryčiais kažkur virš Venesuelos. Gniaužia kvapą, kaip gražu:
Skrydis buvo ilgas. Londonas - Milanas - Roma, 8 valandos ten, o tada jau pernakt į Rio de Janeiro. Nusileidus kelionė laukia dar ilgesnė - skersai per visą kontinentą, nuo Rio iki La Paz per 31-ą dieną.
Maršrutas štai toks:
Nusileidžiu 7h ryte. Patikrinimus praeinu netikėtai greitai. Pirmiausia keliauju pasikeisti pinigų. Einu prie langelio duodu nedidelę sumą, bet anapus stiklo sėdintis vyriškis purto galvą ir duoda pinigus atgal. Nu čia dabar... 
. Pasirodo, gi paso reikia. O aš jau jį saugiai užrakinus lagamine. Atsidūstu, verčiu lagaminą ant šono, bet valiutos keitėjas kažko susimyli, mosteli, kad apsieis be paso ir pažeria man saują smulkių.
Gerai. Tiek ir tereikia. Autobusui.
Vos išėjus iš pastato autobusų sustojimas, kaip tik atvažiuoja man reikalingas numeris. Pasitikslinu dar, ar važiuoja į Vidigal (tariama Vidžigal) favelas. Tas linkteli, mosteli - sėsk.
Tarabanijuosi su savo velniškai sunkiu lagaminu laipteliais aukštyn (lagaminas sunkus, nes rūbų reikia nuo maudymosi kostiumėlio iki pūkinės striukės. Būsim ir karštyje, ir šaltyje.). O čia kas do....daiktas??? 
Prasisukantys strypai ant praėjimo. Kaip griežto režimo kalėjime 
Šiaip ne taip prastumiu lagaminą po apačia ir įsitaisau prie lango.
Pora vaizdelių pro langą:
Man buvo nurodyta iki favelų važiuoti autobusu, o ten jau sėsti į taksi arba kombi (mūsų mikriuko analogas) ir kilti į viršų iki svečių namų. Taip ir padarau. Išlipus iš autobuso pasigaunu taksi, pakišu lapelį su adresu vairuotojui po nosim. Tas paskaito, išlipa, išima mano lagaminą iš bagažinės ir rodo į autobusiuką - važiuok juo. Dar sutikslina su autobusiuko vairuotoju, čia pat pribėga kažkoks kitas vyrukas, mano lagaminą įkelia į autobusiuko galą, parodo man sėsti į priekį. Mostais paaiškina, kad pasakys, kur išlipti.
Autobusiukas ir keleivių reguliuotojas:
Važiavimas į kalną kainuoja 4 realus.
Čia pagrindinė gatvė, už kurios prasideda kalno šlaite įsikūrę favelos:
O aš apsistosiu kažkur ten pačiam viršuj:
Kelias į kalną labai status ir vingiuotas. Pločio tokio, kad prasilenkia du automobiliai, tačiau tuo pat metu ten dar laksto daugybė motorolerių, vaikšto pėstieji ir zuja gaujos šunų. Viskas vienu metu ir visomis kryptimis iš karto. Štai todėl tas taksistas manęs nevežė - čia yra ypatinga vairavimo specifika ir nevietiniai nelabai nori rizikuoti. Užtat favelos gyventojai yra sukurę visą keleivių aptarnavimo sistemą - ir kombi, ir motoroleriai. Nori - aukštyn, reikia - žemyn (žemyn perpus pigiau, 2 realai). Motoroleriu važiuojant gauni šalmą ir daug adrenalino 
Atveža mane beveik iki pat viršaus, iškelia lagaminą ir parodo, kuria kryptim eiti. Pro krepšinio aikštelę, į geltoną namą išpaišytą grafiti.
Spaudžiu skambutį. Iš už tovoros pasigirsta moteriškas balsas: "Sveika atvykus. Bijai šunų?". Na ne, nebijau. Vartai atsidaro. Pasitinka mane pečių pločio šypsenos savininkė ir va šitas fainuolis:
Mano kambarys antram aukšte su įėjimu iš balkono. Su mažute virtuvėle ir dušu/wc. Išklausau labai svarbų instruktažą - jei esi Pietų Amerikoje, šiukštu nemesk tualetinio popieriaus į klozetą. Niekur ir niekada. Nes bus didelis potvynis. Potvynio nenoriu, tai prisakymą uoliai vykdau. 
Pasidėlioju daiktus, išsimaudau, išeinu su kava į balkoną. Iš karto prisistato mano naujas draugelis:
Va taip ir medituojam kartu 
O už balkono vaizdelis toks:
Toliau toliau , nesustok 
Karšta. +32. Ir drėgna. Kaip pirty jaučiuosi.
Šeimininkė išsiveda mane aprodyti kas čia ir kur yra - vietines kavinaites, parduotuvėles, apžvalgos taškus.
Paskui klausia, ką esu šiai dienai suplanavus. Pasakau, ką esu susidėliojus. Tačiau ji pasiūlo mano planus atidėti kitai dienai, o šiandien važiuoti su ja į vienos iš sambos mokyklų mušamųjų grupės repeticiją. Wow. Ar galėčiau tokią progą praleisti? Nė už ką.
Per pusvalandį susiruošiam. Ateinu į apačią ant kaklo fotoaparatą užsikabinus. Ji išpučia akis. Išprotėjai??? Jokių fotikų taip nešiojamų. Jei nori - į kuprinę. Nesaugu, ten, kur važiuojam, yra verslo rajonai, o šiandien šeštadienis, nedarbo diena, todėl žmonių mažai ir tai pats geriausias laikas gatvės plėšikams.
Ne, kuprinės tąsytis aš nenoriu. Palieku fotoaparatą kambary. Klausiu, kaip čia langą užrakint? O ji man atsako, kad čia rakinti nieko nereikia. Niekas nieko neims. Net ir duris jie rakina tik dėl to, kad šuo neišeitų. Bet dėl saugumo čia galiu būti rami. Galiu ramiausiai vaikščioti su fotoaparatu kankose, ir niekas į mane net kreivai nepažiūrės. O va centre taip elgtis negalima...
Leidžiamės kombi žemyn, laukiam autobuso. Kitoj pusėj gatvės toks vaizdas:
Autobusų maršrutų Rio nesuskaičiuojama daugybė. Savo akimis mačiau nr. 2233 . Kaip ten kas susigaudo, kuris autobusas kur važiuoja, man yra mįslė.
Atvažiuojam į taip vadinamą Down Town. Tikrai, žmonių vos vienas kitas. Ir beprotiškai dideli pastatai aplinkui:
