QUOTE(Moonte @ 2017 02 03, 00:58)
Svarbiausia, ka noriu pabrezti, jei atleisite, o jus jau viduje atleidote, zinokite, kad tai darote tik del saves, kad tai jusu pasirinkimas taip gyventi, jei gyvenimas apsisuks nelabai jums palankia puse, apie kuria diduma musu jus ispejo. TAme nieko nera blogo, nes zmones lydekai paliepus paciam panorejus ta pacia akimirka negali nustoti myleti, reikia laiko, ne vieno panasaus ivykio, kuris galu gale atgrasins, isseks kantrybe, pagaliau nusivilsite. Kitas aspektas, kodel ieskoma pateisinimu, o todel kad nenorima keisti savo gyvenimo, BIJOMA NEZINOMYBES, tarkim kas bus po skyrybu.
Ne, viduje jam dar neatleidau. Todėl ir galvoju, kad protinga būtų nutraukti santykius dabar, kol viskas šviežia, o ne gyventi amžinam 'prisiminime', prikaišiojime ir pan. Santykiai greičiausiai vis tiek nebebus, kokie buvę.
Iš kitos pusės galvoju, kad visi esame žmonės, galime padaryti klaidų ir ne visus galima mauti ant vieno kurpaliaus. Kalbėčiau kitaip, jei mano vaikinas bent kartą per penkis metus būtų bent kažkiek suabejoti jo ištikimybę - niekada nebuvo jokio flirto su kitomis, nužiūrinėjimų, susirašinėjimų, nuotraukų žiūrėjimo, manęs lyginimo ir kitomis ir pan. Visada maniau, kad jei kada ir atsitiktų mūsų santykiuose kokia nesąmonė/neištikimybė ar pan, tai iniciatorė būsiu aš. Kadangi jo jausmais niekada nebuvau suabejojusi.
