QUOTE(indroox @ 2018 08 20, 12:13)
<p>Sveiki,</p><p>Kas galit padėliokit kortom
</p><p>kaip visada domina santykiai su vyru...</p><p>Ar aš išdrįsiu išsiskirti? Situacija tokia, kad turim vieną vaikutį 3m., gyvenam name kurį daug metų statėm, padėjo mano tėvai....</p><p>Todėl, kad ir kaip mane slegia mūsų santykiai aš pati galvoju, kad taip ir liksiu , nes neišdrįsiu skirtis dėl vaiko, dėl namo (į kurį mano tėvai daug sukišo), o dalintis viską pusiau reiktų....dėl to, jog paskui bijau likti visai viena, niekieno nepalaikoma....Nors kiti sakytų, kad ką čia kalbi tavo vyras geras negeria, nemuša ir t.t. bet yra daug kitų dalykų, kurie tiesiog tarp mūsų nesuderinami....
liūdna bet bandau vėl mėgint suprast ką aš jame įžvelgiau, galvoju gal taip jausmai grįžtų, mąstau, gal čia kokia krizė, bet kiek ji gali tęstis.... nžn esu pasimetusi, nusivylusi, mąstsyi kitaip jau nebenoriu....stengtis dėl gerų santykių jau atsibodo, pastovus ekoniminis teroras, bepretekstis pavydas, nors ir pačiam sexo nereikia mėnesiais, tiesiog kitoks mąstymas į gyvenijmą, jo nenoras tobulėti, mokytis, kilti karjeroje, jo stereotipinis požiūris į šeimą: <strong>žmona</strong>-puodai, bliūdai, šluota, namai, <strong>vyras</strong>-TV, miegas,medžioklės, žvejyba, pasikrapštymai garaže.... visa tai mane dusina, ir jau esu abejinga tam žmogui, kad ir ką jis daro, išeina su draugais medžioti, žvejoti, pabaliavoti, man tas pats gali kad ir per naktį nergįšt....Iš vis aš dabar net mąstau, jei skirčiaus tai jau kito vyro ir nebenorėčiau, aplink kiek pažiūriu tai mažai laimingų santykių, ir visur panašiai....
Šeip jei niekas nepadeliosit kortom, gal kažką kitos galit patarti, lauksiu a.ž.?
Žinau esu bestuburė nes neįstengiu priimti sprendimo...
Mano vaikystėje kai mama su tėčiu pykdavosi (o tai būdavo audringa) visada galvojau, kodėl mama nesiskiria, dabar ją suprantu....daug įsipareigojimų, baimė, nežinomybė, valios trūkumas....visa tai dabar tinka man.
</p>
Čia kortos jums nepadės. Jūs esate nusivylusi savo dabartiniu gyvenimu. O kodėl? Ogi todėl, kad ,kaip jūs ir rašėte, ilgai statėte savo namą. Todėl užmiršote savo ir vyro santykius, šiltą bendravimą. Namas pastatytas, o širdyje tuštuma. Liko tik kasdieninė rutina. Bet kas yra laimė? O laimė ir yra mūsų kasdienybė. Juk nuo mūsų priklauso, kaip mes pragyvensime kiekvieną dieną. Ar iš ryto atsikėlę savo gyvenimo žmoguje matysime tik neigiamus aspektus, ar bandysime įžvelgti ką nor gero. Juk ir jūs, kai tekėjote už jo, tai nematėte jo neigiamų savybių. Tai ir dabar bandykite jame ką nor gero įžvelgti. Bandykite su juo kalbėti, kas jums nepatinka. Bandykite išgirsti kas jam nepatinka jumyse. Yra posakis: "Gerą vyrą reikia pačiai daryti" Ir tas darbas yra visam gyvenimui. Ir teisingai jūs pastebėjote, kad nėra nei vienos įdealios šeimos. NEI VIENOS. Pas visus tam tikrais periodais būna visko. Juk ir pas jūsų tėvus problemų buvo. Bet juk gyvena. Jus užaugino. Jums padeda. Pakalbėkit su mama. Ar dabar ji laiminga? Gal ji jums ką nors patars.
Vienu žodžiu reikia dirbti su savimi.
Na o jeigu nieko neišeina, reiškias turi skirtis jūsų ir vyro keliai. Ir nereikia galvoti apie jokį namą. Kai esi laimyngas, tai lamyngas ir mažame kambarėlyje. Ir jokie įsipareigojimai negali stabdyti siekti savo laimės.
O dėl sūnelio, tai vaikui reikia ir tėčio ir mamos. Bet gal geriau kai tėtis ir mama atskirai gyvena, bet myli vaiką ir vaikas laimingas, negu tėtis ir mama gyvena kartu, bet yra svetimi ir vaikas jiems yra našta.
Taigi mąstykit, galvokit ir priimkit SAVO sprendimus.
Tvirtybės jums.