Dusia, kur jau ten iki simuliacijos... Aš pati savęs bijausi, kad nepradėčiau langų valyti ir daržų kapliuoti, kol negalima.
Esu gyva bėda gydytojams. Vieną kartą pabėgau iš reanimacijos. Gerai, kad netoli nubėgau, koridoriuje vėl susileidau. Taigi parvežė po operacijos , į lovą įvertė ir kažkur seselės išsliūkino. O aš atsipaipaliojau, apsičiupinėjau - chalato nėra, operacinės prieangyje liko. O chalate - telefonas, o pas mane po dvejų dienų seminaras, organizaciniai reikalai veja. Galvoju, patyliukais nueisiu iki operacinės...Tai vėl parvežė į lovą, moralus atskaitė : mol , pas mus reanimacijoje tarp dangaus ir žemės guli, tam ir reanimacija, niekas iš jos nelaksto. Po valandos parveža į palatą, o ten likimo sesės tai vemia, tai dejuoja. O aš obuolį graužių, nes išalkusi , ir paradui namie vadovauju. Kolviena neištvėrė ir pasipiktino kuolu neužmušama kaimiete.
Kitą dieną pareikalavau namo išleisti , po parašu. Trečią dieną jau viena ranka pilvą susiėmusi, kita garsiakalbį po laukus varinėjau. Praeitais metais, kai kažkokį zondą į širdį kišo, parveža į palatą, o ten visos geria saujomis raminamuosius ir iš baimės tirta. O aš prašiau sesučių vežti ir pakartoti reikalą, nes labai jau grieko vertas chirurgas buvo. Kol jis ten kažką rakinėjo, aš jam aiškinau, kad visi chirurgai kilę iš Drakulos. Man jeigu baisu , tai pasidarau labai šneki.
Man reikėtų , bo aš mėgėja griuvinėti 
Jei klausysi noriu duoti vieną patarimą - kai prasidės rebilitacija nesimuliuoti 
