Aiškiau patapo. Aš save atsimenu, vasaromis darželiuose išleisdavom į atostogas auklytes ir net auklėtojas. Tokios svarbios jausdavomės Matyt trūkumas buvo žmonių, kad mokinius priimdavo dirbt per vasarą. Ir runklių ravėt į Latviją vienais metais važiavau. Tis nenusakomo ilgio vagos dar ir dabar akyse stivi
Labas rytas.
Labas rytas.
Auda,vaziuok pas mus Musu belgiukui 7.Paleist negalim,tvoru neturim,finansai riboja...bet issivaikstom uztektinai,visa laika su suniu Sargus labai,svetimas i kiema neuzeis,tuoj skandalas...o musu mazasis autistukas vojere sedi,o suo saugo Musu kukutis parsirado ,tik kraipo kuoda po langais,kaip su gimine pasisveikinom
Maniškei tai tik bile važiuoti, kad tik gale kelio miškas arba bent laukai būtų Šiandien įsižeidusi sėdi, nes buvom išvažiavę parą, tai pririšom prie būdos lauke (voljere kenčia nieko nedaro, užtai bijom palikti) grįžom, greitai persirengėm ir vėl vieni išvažiavom, nes žuvis parsivežėm įžuvinimui, tai įsižeidė, nei skanūs pusryčiai nepadėjo, sėdi voljere atsukusi užpakalį ir nebendrauja su mumis. Pyksta
Skelbimas::keičiu vėją į lietų. Su priemoka...
Vėjo sukeltos dulkių audros jau kelia nerimą. Anksčiau va sėdėdama prie kompo matydavau už 3 km aplinkkeliu važiuojančias mašinas. dabar matau iki artimiausio melioracijos griovio, gal puskilometris.
Vakar vėjas įpūtė dulkių net po akiniais, per naktį nepraėjo, užraudo akis. Negaliu trinti , dar aršiau. Nusipirkau kažkokių lašiukų.
Nosyje pastovus dulkių kvapas, prie įėjimo jau nebešluoju. Prieš Velykas su mergiuke švariai išblizginome langus, dabar pro juos pasaulio nebesimato.
Auda, labai keista, kad taviškė belgiukė vištas pjauna. Pas mano kalę kalakutai iš bliūdo lesiojo, vištos irgi. Kartais pavaikydavo, bandydavo už uodegos griebti. Yra tik kelis kalakučiukus mažus užgniusijusi. Bet nepiktai , tiesiog bandė pagauti ir į aptvarą suginti.
O jos vaikis tai aplamai pagal šunų papročius matuojant - moralinis išsigimėlis. Jis man saugo nuo lapių ir žebenkščių paukščių aptvarą už malkinės. Praeitą pavasarį parsivežiau kelių dienų viščiokus. Į kažkelintą dieną vienas toks buvęs labai liūdnas visai nesikėlė , gulėjo žiopčiodamas paslikas. Nusprendžiau, kad jam jau amen. Kad nesikankintų , trinktelėjau galva į stulpą, suglebo , nušveičiau šuniui suėsti. Pavakaryje MB pjauna žolę, vis jam kas ciepsi. Nagi pas Bosą išraustoje duobėje viščiukas. Nupraustas pagal šunišką supratimą, sušildytas ir atsigavęs.
Bet už tai kasmet po kelis ežius papjauna.
Na dėl vištų nežinau, bet katiną papjovė, nepatiko,kad svetimi per kiemą vaikščioja. Net nematėm nei kada nei kaip, tik kai pašaukė vyras tai jau su grobiu dantyse atėjo, dar bandė atimti, bet jau negyvas buvo. Kai eini pasivaikščioti, tai nori paskui stirnas bėgti, bet paprastai vedamės už pavadžio arba su spec, ankakliu tai sudraudi ir nusiramina. Ir šunų nemėgsta svetimų, pati kai buvo maža dar tai mūsų senukas ligonis apkandžiojo ją, tai nuo to laiko nekenčia visų šunų ypač tų kurie į akis šoka.
Lietaus verkiant reikia tie pora lašų nieko nekeičia, o per vėją neįmanoma lauk nosies iškišti.
Labas rytas.