Sodyba

ta prasme mažiau purkštas

Labas rytas.

Prisiburbėjot dėl kiaušinių Šiandien iškrovos diena , gersim arbatą

Lyžuka , aš visada džioviniu granatų žieves. Gerai nuplaunu , išlupu tą baltą dalį iš vidinės pusės ir padedu kur šiltai . Jei kas pasiguodžia pilveliu , skrandžiu ar kt virškinimo bėdelėm , gauna arbatos puodą. Geria taip kaip parašyta straipsnyje . Per 2 sykius .
Nesu turėjusi nei Roto viruso , nei samoneliozės ...

Nesu tikra dėl tų virusų ar salmonelių. Taigi vaikystėje nesuprasi, nuo vemi ir viduriuoji : ar nuo žalių agrastų ar obuoliukų, ar nuo kokios infekcijos. Pravirdavo mama ąžuolo žievės ar kokių kitokių vaistažolių, sugirdydavo spanguolių praskiestų sulčių ar liepdavo džiovintų mėlynių kelias saujas suvalgyti. Prisipažinkite, ar mūsų vaikystėje buvo kokie nors roto ar salmo ? Tai dabar inteligentų vaikučiams, nė karto neįsikišusio į burną kokio obuolio su vištašūdžiu , kimba visokie biesai. Tiesiog nebėra imuniteto, viskas aplink išblizginta išdezinfekuota. Su kuo jaunam organizmui mokytis kovoti, gaminti antikūnus, atpažinti, nukenksminti ?

Labas rytas.
Su IK sutinku 100 procentų.Mane jau jaunimas nervina su savo tuo švarumu. Su mb juokiamės mūsų turbūt neprileis prie anūkų,mes ne sterilūs.

Mama pasakoja, kad tarybiniais metais labai griežta sanitarija buvo. Tik suviduriavai, tuoj atvažiuoja sanapideminė, visą šeimą supakuoja, uždaro trim savaitėm į infekcinę ligoninę, o namuose padaro dezinfekciją. Už tai, sako, nebuvo jokių ten virusų, o jei tik viduriuoji pora dienų-iškart antibiotikai visai šeimai profilaktiškai. Niekas nesidomėjo, ar ten tik šiaip apsinuodijimas, ar kokia bacila. Minėjo, kad niekas nenorėdavo į infekcinę gultis, tai tylomis namie pragulėdavo, nenešdami zarazų aplinkui ir antibiotikus gerdavo, jų laisvai galėjai vaistinėje nusipirkti. Už tai masinių trydų, kai iškrenta visas darželis ar mokykla-nebuvo.
Aš negaliu komentuoti, bet kiek atmintis siekia, tai salmoneliozę pasigavau studijuodama, ten trys kambariai kritom, atvažiavusi buvo greitoji, gulėjom ligoninėj, tyrimus padarė, už tai ir žinau, kad tikrai salmoneliozę turėjom. O jautėmės taip, kad priešui nepalinkėčiau: per visus galus eina nesustodama, temperatūra virš 40, į šonus nešioja ir traukuliai krato, mamamija...

SP , nebent mieste dezinfekuodavo. Kaime negirdėjau, kad būtų dezinfekcija kažkur važiavusi. O dėl antibiotikų gal ir teisi esi. Kas norėjo , tas gėrė. Nors aš labai abejočiau dėl kokių diedukų mano laikų kaime. Jie gal net negirdėję buvo apie antibiotikus. Vienintelis geras antibiotikas buvo degtinė su pipirais. Dar mano anyta taip gydydavosi nuo visokių zarazų. Kai pas mus jau gyveno, supanikuodavo bare neradusi degtinės. Tik brendis ar viskis. Šitie, jos manymu , netikdavo vaistams.

Ingrida, gal ir manęs neprileis prie anūkų. Tik dėl kitos priežasties. Kad nenuteikčiau prieš tėvus. Aš vis saviems kartoju, kad anūkai atkeršys už mane. O vaikai netiki. mulkiai ir tiek.

Na, aš irgi jau vyresnei kartai priklausau, nežinau dezinfekcijų, niekas iš artimųjų negulėjo ligoninėse savaitėmis dėl viduriavimo.Mokykloj irgi niekad valgykloj nevalgėm-kaip išėjom į mokyklą už gero kilometro pusę 9, taip grįždavom trečią dienos nė kąsnio per tą laiką burnoj neturėję.Užtad kokia skani būdavo namie sriubos lėkštė Gal tik vienas kitas vaikas klasėje turėjo nemokamą maitinimą, sukdavo ant piršto metalinę plokštelę su skyle pirštui prieš ilgąją pertrauką.Atmintyje iškilo dabar Vaistai nuo viduriavimo buvo irgi degtinė su pipirais, bet man lyg neteko ragaut, o nuo kitų ligų naudojo ir ant gyvatės užpiltą degtinę, ir ant rupūžės.Tos tai esu ne kartą gavusi, atsieit pirmas vaistas nuo anginos Metinukė tikrai esu suvalgiusi žemėtą slieką,gal ir ne vieną, mama ravėjo daržą, aš kartu buvau, mama nespėjo man ištraukti iš burnos .Bet gyva dar.Mano tėvas buvo veterinaras, gal todėl , bet mes antibijotikais nepiktnaudžiavom, nors jų visada buvo, ypač tetraciklino.Arba rimtom ligom nesirgom, neatsimenu, bet tymais esu sirgusi .Nežinau kuo gydė, bet su gydytojo žinia.

Labas,
bangele, kaip tam anekdote:
Mama grėbia šieną mažą Petriuką pievos pakrūmėj pasisodinus. Ateina pažiūrėt, o anas kramto.
Petrel, Petrel, kuon čia ėd?
-Mėsas.
-A kur gavą?
-Pats atšuok.

čia turėjo būt žemaitiškai, bet kadangi aš kitakalbė, gal nepataikiau parašyt.

Buvau sirgalė, bet ėdri. Viskas tiko. Tetraciklinas, streptomicinas ir biseptolis. Atsimenu kaip dabat. Jokių trydų masiškai negirdėjus. Jei kas nutikdavo gaudavom pelynų arbatą.
Prisimenu tik masinį sirgimą geltlige. Kadangi gyvenom aštuonbuty, tai greituškė išsiveža, iš paskos san epideminė chlorke tų nabagų butą ir namo laiptinę. Be atsikalbinėjimų ir kažkokio turto saugojimo. Mus ta bėda nebuvo užpuolus. Prie inteligentų buvau, rankas plaudavom.

dėl geltiges Ate teisi, mano mama šitos ligos labiausia bijojo būtent del to dezinfekavimo, buvo girdejus kad sulaisto viska nuo rubu spintose iki kaldru lovose , o dėl trydos kad ką uždarytų neteko išgirsti, na nebent jau ten kitu pavadinimu buvo pvz kokia dizinterija ar chalera

Atskėlęs ankstyvą rytmetį, kai saulės spindulys dar tik bebudino miegančią gamtą, Anuprs žengė verandos slenkstį tiesiai rasoton paobelės pievon. Paslenkęs bakstelėjo delnu su lyg žolės viršum in kelienio linkį, paskrapštė pakaušio kaltūną - pats laiks pradėt šienapjūtę.
- Žmon..! Einu dalge pasmosikuot. Metas šienaut. Pamylžus karvę atnešk pusrytį pamiškėn šalia pakelės griovio.
Skubinos pati mylžt Mėtą, kad tik diedo piktums neaplankytų, besipykstant su pilvo griausmu. Nusšluostė rankas in žiursto padelkas, išgelbėjo iš viedro prigėrusią musę ir ėmėsi tampyt mykiančią už tešmenio, kad tik ta pieną skubiausiai atleistų…
O Anuprs brukšt brukšt brukšt tuom metu dalge sultingą žolės stiebą, vis išmesdams veizolus namų link – bene pati pusryčius benešanti.
- Anupri..! Besk dalgės kotą kurmiarausin y eik pusrytį...!
Išgirdo anas pačios balsą, ale kaip pražioplino žmoną pėdinančią keliu, taip y nesusgaudė. Užkimšo kurmiaus prieangį dalgės rankena, nusšluostė murziną y prakaituotą kaktą kepurės snapu, pasklojo sermėgą ant pagriovio akmenio - bene sėdimoji minkštumą pajus... Nulenkęs garbingai pakaušį brangiausiosios pačios link, susrinko nuo pakloto skarmalo atriektos duonos kriaukšlą, lašinio šmotą y cibulį, katras jau buvo bepradedąs naują gyvastį gimdyt. Nespėjo Anuprs net pačiai padėkavot, kaip tik čiuožt lašinys nuo riekės juodosios, šliopt in basos pėdos atvaizdą šalia kurmyno. Iškrapštė šienpjovys darbo raštais išpaišytu ir nuvargusiu pirštu lašinį iš pėdos, nupūtė nešvarumą prikibusį, y besišiepdams bei kramsnodms lašinį su duona y cibuliu, teištarė:
- Ech... Gardi mūs gimtinės žemelė...


Paskutinėmis žiniomis Anupras nesusirgo jokia pavojinga liga. Nei dezinterijom, nei rotais, nei jokia kita bjaurastim. Gal, žmonės ne tokie buvo... O gal, kad žemelė gimta.........???

Su artėjančiu gimtinės šimtmečiu visas sodybietes... !!!
Nesirkite. Ir tegul artimieji neserga.

Ate, žvengiau balsu ir dar Mb perpasakojau apie Petriuko mėsas.
Gladijau, na kaip tu nusiteikęs romantiškai. Ar nepaskendęs ?
Nors tiesą sakant, aš savo vaikus išmokius pakelti nuo žemės duoną. Jei jau nenori valgyti, tegul deda į šunų puodą, tie suės. Jei mokykloje nesuvalgo bandelės, jokiu būdu nemesti į šiukšles, o parnešti ir į tą patį puodą..Nieko nepadarysiu jau su savimi, valstietiški genai prasimuša.
Bangele, ko čia gėdijiesi tų sliekų. Taigi prieš porą metų kažkokiame lietuviškame šou reikėjo gyvus sliekus valgyti, aišku, nuplautus . ( Taip ir įsivaizduoju juos virstančius askaridėmis ) O kepti sliekai skėriai ir visokios kirmėlės - taigi kasdienis azijiečių maistas. Pvz, kinai valgo viską, kas turi kojas (išskyrus stalą) Dabar suabejojau, ar jie turi stalus... Gal jau iš seniau suvalgę