Ar imanoma Lietuvoje pagimdyti namuose?

Galbūt. Pas mus namuose elektroninės, gramus rodo, tai pasverti nesunku - sveriasi mama be vaiko, paskui mama su vaiku ir viskas aišku

Sazha, aišku, svarbiausia mylintis santykis. Nenorėjau pasakyti, kad pradžia yra visiškai nesvarbi (svarbus turbūt yra ir prenatalinis periodas) ar kad smulkmenos tokios nereikšmingos kaip galėtų pasirodyti. Norėjau pasakyti, kad, jeigu šitaip skrupulingai, su toookiu pasiruošimu, sąmoningumu ir meile ne vien gimdytume, bet ir augintume, tai būtų išvis neblogai
Beje, ką reikšia "auklėti" be meilės, nežinau. Auklėjimas, koks jis bebūtų dar nerodo meilės stokos. Meilės stoką dažniausiai parodo abejingumas.
Papildyta:


Nėštumo metu gerokai pasislenka svorio centras, tad pargiūt nesunku. Aš tai važinėjau dviračiu Ir šiaip labai nesusireikšminau. Bet noras žūtbūt susilyginti su nenėščia man toks...kiek linksmai atrodantis, nes kai esi su nosį remiančiu pilvu, viskas kiek kitaip - ir bėgi lėčiau, ir pavargsti greičiau, ir rizikų naujų prisideda.

Sazha, kazkaip labai jau tu cia savim pasitiki ir kalbi su dideliu sarkazmu. Paziuresim, ar taip pat kalbesi po savo naminio gimdymo.

Turejau namie elektronines svarstykles. Geresnes nei ligonineje
Speju, kad viena svorio praradimo priezasciu - medikamentu naudojimas gimdymo metu. Ju gave naujagimiai buna vangesni. Be to, namie gimdziusios mamos paprastai ramesnes. Kas persiduoda ir maziesiems. Vis del to galiu palygintis - vienas gimdytas ligonineje, kitas namie. Galiu kalbeti is abieju barikadu pusiu

Nenoriu nieko izeisti, cia tik mano nuomone, taciau as niekada negimdyciau namuose, manau tai neatsakinga tiek kudikio, tiek gimdyves atzvilgiu Gerai jei gimdymas skalndus ir be komplikaciju, o jei iskyla pavojus, kartais ir kelios sekundes gali tureti didele reiksme... as tik uz gimdymo namus

Įdomus spėjimas Gal galėtumėt nurodyti, kokie vaginalinio gimdymo metu vartoti medikamentai sąlygojo naujagimio vangumą?

Auklėti be meilės reiškia tramdyti ir dresuoti. Troleibusai pilni pavyzdžių
Žodžiu, aš kalbu apie save, ir man tos keturios "konsultacijos" kurias gavau iš savo poliklinikos ginekologės, tebuvo sugaištas laikas ir sugadinti nervai. Ačiū Dievui, dirbau tarp moterų - mamų, pagimdžiusių po 2 - 3 ar net 4 vaikus, kurios su manim dalinosi patirtim, patarimais, DŽIAUGĖSI mano nėštumu, visokeriopai drąsino. O gydytoja teieškojo ligų. Jos intonacija, Leticija, buvo tokia pat nemaloni kaip tavo. Ateinu aš konsultacijai, manęs klausia, kaip jaučiuosi. Aš pradedu džiūgaut, kaip gerai jaučiuosi, o ji man: tai dar nieko nereiškia, va!!!, pažiūrėsim, ką kraujo testas rodo... aaa... (nusivylusiai) viskas gerai... Vėl gi, nesakau, kad visos gydytojos tokios, man pakliuvo tokia. Kadangi prie manęs nebuvo galima prikibti, tai tikrąja to žodžio prasme kabinėosi prie mano vaiko. Įsijungia echoskopą trečią mėnesį, - ten - na, balionėlis, ir ima porinti: tikrai reiktų genetinių tyrimų, kažkoks storokas, dabar gi visokių ligų pasitaiko, kokių net mes, gydytojai nežinom... Ir taip kas kartą panašūs tekstai. Profesionalu? Iki šiol skaudu. Iš čia ir sarkazmas. Gal sąmonės srautą derėtų išliet dienoraščiui..? Negi aš turėjau reaguot į kiekvieną jos žodį ir darytis vis naujus ir naujus tyrimus, ir galų gale užsirašyt planinei CPO, kaip galų gale ji rekomendavo?.. Oi, tada turbūt jau būčiau atsakinga savęs ir vaiko atžvilgiu...
Vaikščiojau aš labai lengvai nuo - iki dabar, svorio nepriaugau daug, pilvas iš viso pasimatė gal septintam mėnesy, taip kad iš esmės niekas nepasikeitė - gal nuo to septintojo mėnesio ir atsirado didesnis poreikis poilsio ir ramybės... Bet juk jei nesi praradus kontakto su savo kūnu, tai atliepi jo poreikiam - natūraliai nebesiplėšai, prisižiūri... Mano pasitikėjimas (tiesa, iki šiol nei pozityvesnių gydytojų, nei tobulesnių jų aparačiukų nepaneigtas) kyla iš pasitikėimo savo gera savijauta (nors vienos profesionalės nuomone tai nieko nereiškia), savo kūnu, savo susitelkimu, galų gale - savo vaiku, Dievu, visų šventų iškeliavusių giminės moterų užtarimu - moterų, kurios jau praėjo tuos kelius, kuriais man gimdant teks eit... Na, čia gal nebeaiškiai kalbu, tai sustosiu Tik pridurčiau - ir tuo, aišku, vėl nepataikysiu , kad esu įsitikinus, jog visais motinystės klausimais SAVĘS reikia labiausiai klausytis - ne kokių ten profesionalų. Bet aš skau - KLAUSYTIS, o ne tiesiog plaukt pasroviui ar strykčiot, makaluotis, elgtis pagal savo užgaidėles ir nuotaikėles...

Nepasisekė tuomet...Mano gydytoja (beje, jai aš pasakiau, kad planuoju gimdyti namuose) kaip tik priešingai, labai palaikė, ramino ir nesikabinėjo. Gal todėl, kad lankiausi privačiai - po kiekvienos konsultacijos bėgdavau kaip ant sparnų, nes ir į klausimus būdavo atsakyta, ir nuotaika nesugadinta, ir kas kartą pasidžiaugdavo su manimi, kaip puikiai auga, vystosi ir kaip viskas gerai.

beje, iš stebėjimų troleibuse nederėtų daryti tokių kategoriškų išvadų apie mamos meilę ar nemeilę savo vaikui. Nesiplėsiu, ateis laikas, suprasi, apie ką aš

Linutas, tai nėra mano pastebėjimas, aš savo vaikelių nesvėriau praėjus trims dienoms po gimimo. Bet tai yra pastebėtas dėsningumas šalyse, kur gimdoma namuose.
Manau, kad gimdžiusios namuose mamos patiria mažiau streso ir dėl to vaikai gali išžįsti priešpienio ir kompensuoti tai, ką iškakojo

Na, aš ne vien troleibusuose dienas leidžiu tik pavyzdį daviau. Aš žinau, apie ką aš, o ar suprasiu, apie ką tu, nežinau.
Dar pagalvojau - o kas čia blogo, jei turi pasitikėjimą, kad ir nemotyvuotą, ar motyvuotą, tarkim, tik subjektyviai? Bet nuolat jis sutinkamas su "aaa, pagimdysi - pažiūrėsim, išmaitinsi - pakalbėsim, užauginsi - pašnekėsim"... Va jei kalbėčiau kaip vargšė nieko nežinanti, drebanti mergaitė - tai garantuotai būtų sutikta su daugiau simpatijų Tik kad aš tokia nei esu nei jaučiuos... Su nėštumu prasidėjo kažkoks visai kitas savęs suvokimo tarpsnis. Geras toks tarpsnis Et...
Bet tai dėl to svorio - kodėl svarbu jį sekti? Ir ar svarbu? Raideles, nelabai supratau - nesvėrei, kol nepraėjo trys dienos po gimimo, ar kaip? Mes, tiesą sakant, visai jokių normalių svarstyklių neturim, jas įsigyt svarbu vaiko svoriui stebėt, ar kaip?

Bent jau man ir bent jau virtualiai ir taip esi pakankamai simpatiška pašnekovė
O aš pasijutau lyg kokia moralizuojanti močiutė
Pasitikėjimas visados gerai, o štai etiketės "dresuojančioms vaikus" mamoms gal ir nereikalingos (asmeniškai priimu, na nebūčiau mama ... ) )...Juk neįlįsi į kito širdį ir nepamatuosi, ko ir kiek ten yra...

Galima nesekti. Ir mano namuose gimusius vaikus svėrė pribuvėja savo svarstyklėmis. O po trijų dienų nesvėrėm, juolab kad ir svarstyklių tų pačių nebūtume turėję.

Ligoninėje sveria tik gimusį, ir būtinai sveria po trijų dienų.

Kodėl svarbu sekti svorį? Kad pamatytum, ar vaikas auga Ligoninėje svarbu pamatyti ir užfiksuoti kiek vaikas svorio numetė, nes tą svorį jis taip pat turės atgauti valgydamas mamos pienuką. Per pirmą mėnesį vaikutis turėtų priaugti bent 500 g nuo to svorio, kiek svėrė išleidžiamas iš ligoninės trečią parą Didelis svorio praradimas yra nesveika, tai rodo, kad vaikas negauna maisto arba negali jo pasisavinti. Ir jeigu vaikutis yra iš lėtai augančių, pvz., priauga per mėnesį 300 g nuo gimimo svorio, tai žinojimas kiek numetė per pirmas tris dienas (pvz, 200 g) gali mamą nuraminti, kad greičiausiai viskas su maitinimusi gerai.

O namuose užtenka pasverti gimusį (pribuvėja turi svarstykles, tai pasvers ), o paskui svėrinėti nėra reikalo, nes namuose gimdyti vaikai svorio nenumeta Matysi, kad kakoja, (nuo 2 paros bent du kartus), kad šlapinasi (nuo 6 paros bent 6 kartus), skruostai didėja, drabužius išauga - vadinasi viskas gerai

Aaa, tu mat kaip...
labai dėkui. Mat paskaitas apie kūdikio priežiūrą praleidau, tai dabar skylė "išsilavinime" Turiu knygelių, bet va apie tokią "smulkmeną" kaip svoris, net nekilo klausimas...