Labas,
žiūriu, kad šiandien net nebuvau užsukus, gal tik iš pačio ryto buvau įsijungus - darbų labai daug ir šiaip nuotaikos darbe sunkios.
Mano juostos, tiek darbe, tiek namie šiandien savo vietoj.
Šiandien turbūt nuėjau ir viršijau visokius žingsnių reikalaujamus, nors kai niekas neskaičiuoja, tai negaliu tikrai pasakyt. Kartai gerai neturėt nuolatinio bilieto, tada pagalvoji ar verta lipt į troleibusą, ar geriau paeit, o paskui kai įsieini, tai visai smagu pasidaro.
O dabar su dukra gaminom smaugtukus.
Restar, džiugu, kad smagiai keliaujat.
Mūsų mažoji irgi vemdavo nuo važiavimo. Dabar jau senokai vėmė, bet pykint dar pykina. Jai padėdavo sėdėjimas kuo labiau gulom. Kai dar turėjom septynvietę mašiną, tai buvo jos pastovi sėdynė antroje eilėje per vidurį, sėdėdavo ant paaukštinimo, o sėdynė iki galo atlenkta būdavo. Visokie ten vaistai nuo pykinimo nieko nepadėdavo. Ir šiaip nesuprasi, nuo ko priklausydavo. Kartą važiavom į Ventspilį, tai pirmyn gal kokius 6 kartus vėmė, mes su vyru keisdavomės vietomis vairuoti kas vėmimą. O atgal nei karto. Nors tas pats kelias. O šiaip tai jau buvo išsitreniravus, visada sėdynoų atlošuose maišelių būdavo, tai viskas tvarkingai įvykdavo.
Nors tada vežėmės prie jūros ir sesers sūnų, kuriam tada gal kokie 3 ar 4 m. buvo. Tai jam šitas reikalas paliko tokį įspūdį, kad kai po kelių dienų buvimo pajūry paskambino sesuo paklaust, kaip mums sekasi, tai aš su ja kalbu, o sūnėnas žino, kad su jo mama kalbu ir vis man sako - taigi papasakok, kaip vėmė, papasakok, kaip vėmė, dar nepapasakojai...