Apie poeziją ir Vorus
Rasa Šimaitytė Sakalauskienė
Į KĄ TU, MEILE, PAVIRTAI...
Į ką tu, meile, pavirtai ?
Į storą, seną diedą,
kuris kasdieną, ištisai
tik mano nervus ėda.
Tai jam sriuba per daug karšta,
tai druskos nepakanka,
per daug atšalus arbata
ar cukraus neužtenka.
Į alų merkia jis ūsus
ir amžinai burblena -
koks jam pasaulis negražus
vien paršai ten gyvena.
Ant sofos guli vakarais -
vis valdžią kritikuoja,
o pats nė karto, po galais,
net kiemo nenušluoja.
Vaikus paliko man vienai
jų pamokas pamiršo,
tik primena labai dažnai,
kad reikia tvirto diržo.
Į ką tu, meile, pavirtai,
kur tas drovus jaunuolis ?
Kuris, kadaise, taip seniai
po mano kojom puolė.
(R.Š.S)