Restar, aš pati tai labai ramiai priėmiau, kad pirmiausiai mane pavadintų visi beširdiška, jei viską papasakočiau. Man viskas taip savaime suprantama, kažkaip net savu laiku. Kai močiutė mirė, tada man buvo 16 metų, labai panašiai jaučiausi. Dar kol mama gyva buvo, beveik kasdien lankiau ligoninėj, tai man teta vis skambindavo ir - tai tu pašauk, tai tą, tai aną padaryk, gal atsibus. O aš galvojau, kad jei atsibustų, tai dar blogiau būtų. Kaip tik tai, ko ji labiausiai nenorėjo, kai dar pilname prote buvo. Ne jau smegenys taip pažeistos buvo, kad jei ir būtų atsibudusi, tai būtų tik kankinusi, nes jau tikrai nebūtų vaikščiojusi.
Tėvas tik labai graudinasi. Pragyveno 53 metus kartu, o paskutinius tris jau taip surišti buvo, kad jam dabar didelė tuštuma. Ir per visas ligas, priežiūrą paskutinius metu geroji blogo dalyko pusė yra ta, kad tėvas atsiskleidė visiškai kitaip, nei visą gyvenimą atrodė.