Labas. Kokie ten rūpesčiai - rutina. Mane tai kažkaip ji džiugina visai, raminamai veikia, kai yra darbo, aiški dienos struktūra. Nors ir daugiau ką reikia padaryti, atsiminti, tai biškį išsiblaškau. Vakar turėjau varyt kaklo kraujagyslių echo pasidaryt ir ten netoli darbo - ketinau vaikų tvarkaraščius atspausdint, dar kažką, bet išlėkiau be kompo, pamiršau... Man kažkaip dar į galvą netelpa, kad jau toks amžius, kai cholesterolis ima blogėti ir nebegalėčiau valgyt, kaip įprastai, bet kažkaip sunku save tapatinti su tuo besikeičiančiu žmogeliu, kuriam reikia prisižiūrėti... Tai bent tyrimas nudžiugino, kad jokios ten plokštelės dar nesikaupia. Tai kaip ir galiu nieko nekeist .
Šiaurietiškom lazdom naudotis ir aš norėčiau apsimokyt kada, anskčiau neprisiruošdavau, dabar niekur po akim neapkliūna tokia info.
Nusibendrauju per dieną - šalia darbinių, dar ir naminė chebra, ta, kuri x2, labai nori kasdien išsipasakoti, tai toks sugertukas jaučiuosi ir vakare galėčiau eit anksčiausiai miegoti, bet dar patempiu, nes noriu laiko skirti kokiam malonumui. Bet iki 12 ar vėliau jau niekaip, lūžtu anksčiau. Aišku, ryte prieš žadintuvą pabundu.
Mezgimo fronte - baigtos vyro kojinės, sode pradėjau tiesiog bile ką - bepirštes, galvojau, bus man, bet užsimanė dukra. Tai biškį tokia smulkme ir užsiimsiu. Visada pavyksta, nereikalauja daug laiko ir labai naudojami daiktai bus. Dar ir visokie likučiai naudojasi sėkmingai. Prakalbau apie likučius ir prisiminiau, kad katino guolis be stogo guli numestas... kai jau pradėjau galėt megzt, tai nert ir nebetraukia, o ypač priiminėt sprendimus kažkokius, kur realiai nieko nenusimanau.
Šiandien atsikėliau lyg ir žvali, bet paskui taip ėmė traukti prie žemės, dabar irgi visa apsnūdus, turbūt orai keičiasi. Galgi pagaliau lietaus sulauksim, kuris nupraustų tas visas dulkes ir bent kiek žemę atgaivintų mieste, taip jau viskas džiūsta.