Man tai noras skaityt yra 
. Ale reikėjo gi parašyt tai. Pamiršau pasiimt knygas grąžint į biblioteką, būčiau užsukus, išsirinkus ką naujo ir patenkinus šitą poreikį 
.
Aš irgi vis paskaitau, o parašyti patingiu. Nors vakar norėjau pareplikuot Restar, kad ta pagalba vaikams kažin daugiau gero ar blogo duoda. Sunku aišku atsiriboti, bet mokomasi gi tik iš savo klaidų ir pagalvėlę po uodega ne visada pakiši. Kartais ir nugriūt nieko tokio, ir suklysti pasirinkimuose. Dabartiniams tėvams su savimi daugiausia padirbėt reikia, nedurni tie vaikai, patys susitvarkytų, jei nebūtų kas patogiai padeda, paveža, suorganizuoja, pinigų duoda.
Tai aš kalbu ne tiek apie realią pagalbą, pačios žinot, kad nelabai išeina mums tuos vaikus lepint, kai jų 4. Pavežam retai kur, net nefaina, dėl to lėkėm iš sodo į oro uostą, kad ... patys namie išsimaudyt norėjom ir vaiką pamatyt. Apie dičkį kuris laikas nieko nepasakoju, nes yra naujienų, yra... laukiu kokios nors geresnės žinutės. Ir pati tai nieko nedarau, bandau stumtelėt tik. Neturim mes nei finansų, nei laiko, nei ypatingų gebėjimų tvarkyt visas jų problemas ir pagalvėlės dėliot. Kalbėjau grynai apie savo emocinę jauseną, kuri kartais užplūsta, kad daug kuo gal norėtųsi padėti, palengvinti gyvenimą, bet... Darai tik tai, kas svarbiausia. Svarstau vis, ar gerai, kad pas Raubą mokamai konsultacijai užrašiau už 140 eur, ar dar paieškot nemokamų laikų kur, bet nieko nerandu... Nu čia sveikata, tai iš top prioritetų. Nors tą sumą, oi, būtų kur panaudot...
Žodžiu, pati laikausi pozicijos, kad reikia ugdyt savarankiškumą, daug kur leist patiems išplaukt. Vyras kartais, bet tik buity, daro darbus, kuriuos aš norėčiau, kad darytų jaunimas 
. Bet mintys tai vis sukasi, kad tik jiems pasisektų, kad tik būtų laimingi, sveiki, ir už kiekvieną atskirai, ir už visus kartu... Nu mano stiliaus trydalionės, kurios kartais užlieja smegenis ir viskas. Bangom . Kuį laiką ramiau buvo, dabar vėl atėjo, kol kas nors išsispręs...
Iš mano dviejų agurkų daigų šitiek vaisių valgom pilnais žandais ir dar va, stoviu, marinuoju
o pomidorai neišlaiko savo svorio, du jau nugriuvo...
Pas mane irgi agurkai auga, bet marinuoti tingiu...
Pradėjau nugaros masažų kursą. Ojojoj kaip keliuose taškuose skaudėjo. Bet gal atplaiduos įsitempusius raumenis.
Užmarinavau tik tris litrus
bet vakar vėl parsitempiau gal 10 vnt agurkų.
Šiaip nepaklausiau, gal kokį patikrintą receptą sekta turėjo 
Kas dar įdomaus 
biškį mezgu. Vakarais. Bet serialų tinkamų nerandu
apskritai tai kažkoks gyvenimo imitavimas gaunas.. jokio džiugesio, vieni nusivylimai...
Mes marinuot nebemarinuojam išvis, nes jei užsimarinuojam - vis tiek nevalgom . Kažkaip nėra tokio patiekalo mūsų šeimoj, vis kokias salotas šviežiai gaminu arba raugintus kopūstus žiemą kapojam. Tai kiek nesuvalgom šviežiai - tiek raugiam vis, žiemai irgi užraugiam kažkaip šaltai, laikom sode rūsy iki vėlumos, paskui jau namo į balkoną, kai atvėsta, parsivežam. Tai labai tinka baltai mišrainei man tokie. O konservuotų mažyčių nusiperkam max 5 sloikiukus per metus prie plovo, jeigu raugintų nebeturim.
Agurkai pas mus komplikuotai auga. Šilnamyje yra 5 daigai - kažkokie pageltę, nelaimingi, darže tai žaliuoja, bet iš trijų sėjimų gal ant abiejų rankų liko suskaičiuojamas kiekis daigų. Nes kurkliai vis nuskanauja šakneles. Tai tarp tų kelių daigų dar prikišau kukurūzų, dar išdygo kažkokie neaiškūs moliūginiai padarai, buvo smalsu pažiūrėt, kas iš jų bus, tai kad išbujojo.... Žodžiu, kaip ir sakiau - pas mane daug kas veši, auga, tik neaišku kas ir kur . Labai mano chaotišką natūrą atspindi. Man visada gaila augalo, jeigu ir ne vietoje jis išauga. Tik kai užnervina negyvai, tai pikta prasieinu ir be gailesčio praraunu. Gaisrenų pora glėbių praroviau iš užšiltnaminių lysvių. Jose bandžiau kažkada auginti cukinijas, smidrus, moliūgus, braškes - niekas neauga... O vat gaisrenų kad prisisėjo ir bujoja kaip išprotėję. Dar lofantai bujoja. Tai dabar bandau gėlių ekperimentus ten darytis.
Katuk, tavo paskutinis sakinys labai ir apie mane. Man ypač, kai veiklos privalomos nedaug, tai mintys tik sukasi galvoj , tikrai ne gražiausios, nors ojektyviai nėra kažkokių tragedijų lyg. Vos neapsiverkiau šiandien, eidama iš parduotuvės. Pasiėmiau prekių - piniginė namie, kitam rankinuke... Telefonu nesugebėjau susimokėti, nors esu gal porą kartų taip išsisukus. Neprimatau be akinių, ar gerai ten viskas... tai gerai, kad parduotuvė - gretimam name. paprašiau palaikyt prekes ir va eidama galvojau apsiraudosiu, kokia pusaklė, užuomarša, nemokša, tundra, nevykėlė ir atsilikėlė 
. Tai gerai dar radau tą piniginę, nes visai iš galvos išgaravo, kur galėtų būti... Dar vaikas pamokė, kaip telefonu atsiskaityt, bet nepavyko vis tiek...
Nu ir dar ištisai riešai - ir rankų, ir kojų (na, suprantat, apie kurią kūno dalį ) tokie aptirpę, nesuprantu, kas vyksta... dar ir per alkūnes nori tirpt, žodžiu, kūnas kažką nori pasakyt... O aš va ryju meduolius veitoj pietų 
.
Ryt važiuojam visos 3 kolegės į vienos jų sodybą. Tikiuosi pasimaudyt, pasigrožėt gamta, pasimėgauti draugija, tikrai bus mažiau laiko nesąmones galvot. Ir mezginį prigriebsiu .
apskritai tai kažkoks gyvenimo imitavimas gaunas.. jokio džiugesio, vieni nusivylimai...
Viskas priklauso nuo požiūrio... Slėptis bombarduojamoje slėptuvėje gal ir nebūtų taip nuobodu, bet turbūt norėtųsi bet ką atiduoti mainais į jokio džiugesio nekėlusį tykų gyvenimą. 
Puspilnė ta stiklinė, nėr ko depresuot. 
Na, aš nesilyginu su niekuo. Nesiekiu kažkieno kito gyvenimo- ar blogesnio, ar geresnio. Net nežinau, ar noriu kažką keisti. Tiesiog toks jausmas, kad esu ir einu ne ten. O kur eit, irgi nežinau.
Aišku, kad gaudau visokių teigiamybių. Va, atnaujino mūsų mankšteles darbe, vėl 5 savaitėm turiu šiokio tokio judesiuko....
Va, pievutė super duper atrodo, pagaliau galima pasimėgaut...
Bet jau atrodo, pagaunu tą džiaugsmelį, ir vėl šalia koks neišspręstas reikalas akis bado, į galvą lenda...
Blyn , gal vistik tas hormonų disbalansas čia visą tą mano egzistenciją gadina. Ane, Restar 
Ane, Katuk . Man tai jau daugiau nei akivaizdu . Nors karščio bangos jokios nesu turėjus, mm nebuvo nutrūkę. Bet šiandien kaip tik age_brave Instoj labai aiškiai sudėliojo. Man visi simptomai aukšto kortizolio, o jo išaugimas susijęs su estrogenų sumažėjimu, pasirodo... Ir tos visos nuotaikos su tuo susiję. Nebūtinai objektyviai kažkas blogai... tai čia tokiom frazėm "nėra ko depresuot" gali mėtytis tik jauniklės, kurios apie jokias pauzes dar negalvoja (nors tikrai depresuojančiam žmogui tikrai nepatariu taip sakyt, rimtai). Iki 49 metų visai negalvojau ir aš.... Tai dabar tos visos naujos žinios ir bandymas su naujais pojūčiais susitaikyt trinktelėjo į galvą. Aišku, vien pagalvojimas apie tai, ką parašė Smalsutė gali kuriam laikui priverst kitaip mąstyt, pasilyginimas su tais, kam blogiau ir pan. Fiziologija yra fiziologija, ir nėra čia stebuklingos piliulės vienos, kad imtų ir pasikeistų viskas - požiūris, savijauta ir pan. Reikia daug dirbti su savimi, o man vat su tuo kol kas sunkiausia susitaikyt. Keisti mitybą... gyvenimo būdą...priimti naują senstančią save. Kažkaip dabar lengviau suprasti ir tuos zyliojančius pusamžius vyriškius . Kažkas turi keistis - kartais nežinom kas, kartais nenorim nieko keisti, o reikėtų... Užaugę vaikai - reikia kažkokios naujos prasmės... Toks virsmas. Kas nesupranta dabar, tai... paminėsit mano žodį, kai laikas ateis .
Šiaip vis daugiau apie tai kalbama, jau ir HR pradeda, nors Lietuvoj kol kas mažai.
Aš antra savaitė savo chaotiškose atostogose. O šią iš viso - nuotoliniam darbe jaučiuosi. Ir pykstu, kad supratimo nėr pas darboholikus, jog kai kas eina atostogų tam, kad pailsėt. Kvėpuoju. Pykstu. Sutvarkau reikalus ir vėl kvėpuoju.
Mezginys kelias dienas guli šone, nes teoriškai žinau, kaip užbaigt, bet praktiškai truputį pasiknisimo reikės prie rankovių. Tai nejudinu.
Oi, bloga praktika, Niuma, pas jus.... Įsivaizduoju, kaip pikta ... O mano darbo tel per 3 savaites šiemet nei karto nesuskambėjo, net laiškų realiai nereikėjo atsakinėt. Kuriuos gavau, tai ne aš viena buvau įtraukta, atsakė kolegė. Gal susirūpint, kad nereikalinga esu?
