Kretoj pirkau. Atsiųsiu tau foto per msng. Greičiausiai ir Lt yra, dukra buvo žaidus, patiko, tai pamačius ten užsimanė. Aš labai nesigilinau į ypatumus, nes nieko žaist nebenoriu. Nupikau ir padėjau iki gimtadienio 
.
Man irgi keistas jausmas į jūrą lipt po to atvejo...Nebegaliu pilnai mėgautis. O į banguotą ir visai netraukia .
Limit, kaip fainai dėl Rusnės, aišku linkiu, kad ir ta baimė greičiau praeitų, bet visumoj skamba gerai, mergikė juda pirmyn, sveiksta...
Aš susipirkau produktus makaronsams kepti, gal prieš du metus bovijaus ir užmečiau, per daug žaidimo.
Dabar radau ale labai paprastą receptą, be jokių brangių miltų, ilgų džiovinimų, temperatūrų derinimo, tai galvoju pabandysiu.
Ir kad pasileido, reikalai, reikaliukai, pamiršti daktarų vizitai ir t. t.
Namuose gal tik 17 val. būsiu, nors turėjo būt laisva diena.
Oho, Smalsute, ilgai ištempėt. Aš tai sunkiai įsivaizduoju, kad taip pavyktų mūsų aplinkoj.
Nežinau kokias pasekmes toks ištempimas turės ilgalaikėje perspaktyvoje, bet kol kas neatrodo, kad labai nuskriaudėme savo vaikus. Taip, gal nubyrėjo kai kurios "draugystės", gal anglų kalbą teko mokytis ne "savaiminiu" būdu, bet mainais tikiuosi turėjo daugiau vaikystės, įvairesnių pomėgių, įdomesnių, pagal kitokius kriterijus atsirinktų draugų. Aplinkos spaudimas žinoma buvo, bet gal net ne tiek iš benraamžių, kiek iš mokytojų. Tais paskutiniais metais ir buvo dagiausiai dvejonių, kai lyg ir sutarta sulaukti gimtadienio, papildoma motyvacija gerai mokytis, o mokytojos pamokos metu ar namų darbams duoda užduotis, kurias įmanoma atlikti tik su telefonu. Tada jau man širdį paskaudėdavo. 
O dukrai tą terminą bendru su pačia dukra sutarimu ir dar truputėlį pratęsėm – ne per gimtadienį, o po egzaminų, nes iš tos laimės sunkiai bebūtų susikaupusi mokytis. Bet tai tik mūsų patirtis, o ne kritika kitokius sprendimus priimantiems tėvams. Šiaip manau, kad svarbiausia, jog tie brangūs telefonai ir pan. netaptų tėvų dėmesio stokos kompensacija, savotišku sąžinės nuraminimu, kad savo vaikui suteiki viską, kas geriausia, o paskui nelabai ir rūpi, kuo tas vaikas tame telefone užsiima. Jei pavyksta išlaviruoti be kraštutinumų – tai ir puiku. 
Limit, džiaugiuosi dėl Rusnės. 
Maniškė gimtadieniui gaus kažkokias dvipuses UNO žaidimo kortas ir laukiu siuntinio iš Amazon - japoniškų komiksų (mangų) rinkinukas.
O rinkinuką pati išsirinko, ar bus staigmena? Mano komiksų gerbėjas tokia dovana irgi labai apsidžiaugtų, bet bijočiau nepataikyti. Iš Lenkijos porą kartų yra net lenkų kalba parsivežęs, nes kainos ten neva labai geros. Kai antrą kartą važiavo su klase, svarbiausia buvo per laisvą laiką iki knygyno suvaikščioti. 
Kažkada netyčia oro uoste lauktuvių kažkokią mangą prigriebiau. Tai paskui dovanoms pirkaliojau tęsinius. Šiemet irgi užsiprašė - tęsti tą arba parodė, kokios kitos nori. Tai realiai ir nežino, ką tiksliai gaus. Tos kitos rinkinukas keletas knygelių į storą įdėklą įdėti. Bet galima ir užklaust, kas patinka. Bet kuriuo atveju džiaugsis - ar tikėsis, ar ne. Per Vinted lenkai irgi nemažai mangų parduoda, aš tik konkrečių neradau.
Limit, smagu, kad Rusnė atsigavus. O grožio reikalams dabar tiek visokių procedūrų yra, susitvarkys.
Mano draugė gyvenanti Paryžiuj (abu lietuviai su vyru) savo vaikams JOKIŲ telefonų neperka. Vaikinukui 14 šiemet suėjo.
Šia tema daug nediskutavom, bet tikrai nusistebėjau taip savy.
Liūdniausia šiap, kai sėdi kur nors kavinėj, šaliai šeima su dar nedidukais vaikais daželinio amžiaus ir kad jie nekeltų rūpesčio per daug, telefonas į rankas įkištas. Tėvai ramiai valgo, bendrauja, vaikas telefone sėdi ir tyli, kąsnis į burną įkišamas.
Bet tada pagalvojau, kaip aš daryčiau Ar tikrai irgi ne taip pat. Gal ir ne, šiaip su vaikais, kai pagalvoju dabar, labai daug usžiimdavom, seneliai toli būdavo, viena kita teta kartais pasiimdavo kokį vaiką. Tai tikrai džiaugiuos, kad tuo metu išmanių telefonų ir soc tinklų nebuvo. Visas dėmesys supermamai buvo 
Ir potencialo pritaikyto šiems laikams supermama tikrai neišnaudojo mano manymu.
Vakar pagavau save su keista mintim, kad nenoriu atostogų dar gyvenime taip nebuvo. Ar čia jau kokia stadija, ar kas 
nes darbas tai tikrai ne rojaus vieta, kad atostogų net nenorėčiau
Vvyras dar nuorodą atsiuntė apie pigų variantą į Turkiją, tai ne ne - toks jausmas buvo atsidarius 
Paskui paaiškėjo, kad pats į Turkiją tai irgi nenori visiškai, nenori niekur, kur karšta. Tai va tokiam keistam jausme kol kas esu. 
Mūsų 2 vaikai iki 10 neturėjo tel, buvo toks vienas mygtukinis namų tel, tai pasiimdavo dukra, kai į teatro užsiėmimus važiuodavo, nes pablūdydavo kartais . Mažoji gavo 11o gimtadienio proga pirmą. Blogis tie telefonai 
. Kitoks buvo gyvenimas iki išmaniųjų ir ant savęs matai, ir ant vyro, ir ant vaikų 
.
Pernai beprasmiškai laiką scrolindama leidau iki kelionės, šiemet - po... Nepersikroviau kažkaip į gera, pabundu nuo nerimo ir jis beveik visa dieną kankina, įtempti žandikauliai ir pan. Reikia daug pastangų keisti situaciją, bet gi aš atostogauju, tingiu dirbt, tai lengviausia scrolint... Su tokia patirtim bijosiu atostogų tikrai .
Restar, kaip suprantu... Vakar pasiėmiau knygą skaityt ir jau jaučiu, kaip po kažkiek puslapių imu į rankas telefoną, nors tikrai nieko ten nei laukiu, nei kokios žinios gaut tikiuosi 
Ir pagalvojau, kad turbūt tikrai priklausomybė jau... Nes knyga įdomi ir nenuobodi, o va tam telefone, kaip koks magnetas įdėtas net nejučia ranka tiesiasi...
Kapseika, mano vyras tikrina viską per visur Ir kelionių operatorių puslapius, nes kartais tikrai gerus paketus turi, ir pavienes skrydžių kompanijas, žiūrint, kokią užklausą kas pateikia, nes dabar jau žiūriu, jam kaip hobis tapo tų bilietų ieškojimas
Konkrečiai šita Turkija buvo per Teztour - 7 dienos 220 Eur su pusryčiais.
Padeda telefoną palikt kitam kambary.
Aš tai vis užmiegu su knyga. Šią savaitę kaip taisyklė - popietės miegas, paskui, aišku, vėlai einu gult, vakar beveik prieš 2 nuėjau, nes megztinį pradėjau.
