Keista būtų, jei jaunimas neieškotų savęs ir nekalbėtų/nedainuotų apie tai, kas jiems aktualu. Viskam savas laikas. Pamenu, kaip rašiau rašinėlį "Kodėl sunku būti jaunu žmogumi"
Kai yra pačiam kažkas aktualu, tai jaučiasi ta aistra, paliečia ir kitus. Va, norvegai pasakojo pasaką - nu ir kam tai buvo aktualu? .
Bet čia kaip visada galioja taisyklė - dėl skonio nesiginčijama. Faktas, kad buvo ir mano skoniui absoliučių beskonybių. (Ir tai tikrai ne apie šveicarą). Nežinau, kodėl tai, kas skirta miegamajam, turi būti ant scenos.
Mano jaunimas, augantis toje pačioje šeimoje, turi labai skirtingas nuomones. O aš vis jalbu, kad turėti savo vertybes gerai, nuomonę irgi, bet ją galima reikšti pagarbiai ir pagarba bet kuriam žmogui turi išlikti, nesvarbu, kokia jo orientacija.
Nu kaip gerai buvo sode. Pajutau, kaip man patinka vadovauti , gal pirmąsyk gyvenime. Dar galėtų būti tų, kam vadovauju, daugiau, ir jie darytų tai, kas pasakyta . Vieno darželio nemažą dalį nuo žolių ir samanų atkariavom, kai ką persodinau, dėliojuosi viziją, pasidarė vietos mano vienmetėms, ir ne tik. Nuteikinėju, kad kitą savaitgalį teks raitotis rankoves didžiajam gėlynui , kol yra man įkvėpimo. Bėda, kad žemė tokia suplūkta, aš viena nei su rankom, nei su kastuvu nieko negaliu padaryt... Reikia kast, purent, pildyt žemėm, ribas pasidaryt, išplitusias daugiametes mažint, persodint, nusipirkt naujų .
O šiltnamyje visi puikiai išgyveno, pirmas 7 braškes nuskyniau, vienas pomidoras pražydo. Tik šalnos lauke tai nuvirino aktinidijas, vynuoges, braškių viduriukai juoduoja. Kiek ko bus, tiek ir užteks.
Biškį mezgiau. Bet reikia matuotis, ar neteks ardyt žakardo ir permegzt didesniu virbalu.