Aha, kaip kažkada alpau, kaip reikėjo man sodo, tai dabar tyliai kartais sau pagalvoju - galėtų jo ir nebūti, niekas netrukdytų megzt . Nors, taip galvoju, tik kol nenuvažiuoju, nuvažiavus - nenoriu grįžt. Šiemet tik 1 kartą dar ir tebuvau . Vyras taisė wc, jo brolis sakė, kad man lysves sukasė. Ko ir norėt . Nėra ten pas mane nieko idealaus - darau, ką noriu, ko nenoriu, tai ir nedarau, tai realiai perdaug nenuvargina. Tik kai derlius prasideda, daugiau darbo reikia. O daržo mažai - sukišti viską nesunku, tas pats ir su ravėjimu. Pomidorus aš tik užauginu, pasodinu šiltnamyje, o paskui skinu - visokiais ten raišiojimais užsiima vyras, pažastelės tuo pačiu išskainioja. Aš tik kartais prasinešu pamažindama apatinių lapų. Ai, nervus atima kova sukenkėjais - sraigėm ir kurkliais .
O norėjau sodo labiausiai dėl vaikų - ten su jais buvo labai smagu, daug lengviau nei namie. Dabar jau nei vienas iš vaikų nebenori į sodą. Dičkiai turi savų planų pastoviai, na, tik mažę dar kol kas priverčiam važiuoti kartu... pernai liūdėjau dėl to, šiemet galvoju - tegu ir nevažiuoja, dar geriau, mažiau valgyt reikės daryt . Aišku, išvažiuodama, turiu apipirkt ir palikt jiems šio to. Bet jau gali ir patys susigalvot ką nors. Neprapuls . Tai, manau, kad ir sode megsiu, jeigu dar tie norai neišsibėgios .