Na anot tėvų aš nebuvau sudėtinga paauglė, bet savąją atsimenu puikiai taigi ir savo paauglį suprantu. Susišnekam, pasakom ką reikia. Kartais ko nereikia ypač aš
Bet mokausi atsiprašyt. Dievas davė išmintingą vaiką-jis moka pasakyt ką jaučia ir kodėl. Tas labai palengvina gyvenimą, bet tai ne mano nuopelnas. Nors iš paauglių pripažinimo sulaukdavau dar kai mokykloj dirbau. Mėgsta jie kaip ir visi kiti kai suaugę neapsimeta dievybėm, kai gali pasakyt kas anr širdies ir žino kad nebus perpasakota visiem aplinkui. Mėgsta kai bendrauji kaip su lygiu vertu žmogum ir jo nuomonė daug reiškia. Gal ne daugiau nei kitų bet vienodai svari. Nu ir plius su mažiukais siusiukintis aš nemoku ir ne visiem tai priimtina o va paaugliams pats tas