Aš neišvariau pietaut su drauge šiandien, pagalvojau - kam man tie nervai 
. Ne tai, kad bijočiau vairuot, bet kad mašiną valytis ir tada bijot kitų, kurie gal nelabai moka vairuot... Tai jaučiuosi apsidirbus, be pietų. laukiu didelio vaiko, eisiu lietinių prikept, kad pasiimt galėtų. va tuo ir pasireiškia mamiškumas . gal net labiau močiutiškumas. Nes mamos tokios nepamenu. O ir mano močiutė stengėsi primaitint, maisto prikišt išsivežt, ir vyro mama labai rūpinosi tuo visą laiką . Tai tęsiu tradiciją. Lengva užsikrėst... Dar ir egoistiškai - kai duodu maisto, tai mažiau pinigų reikia....
Aš saviems išmokau pasakyt: o tai autobusas nevažiuoja? Supermamite išsiinstaliavo 🤭🤭
Na, aš tą perdėtą mamiškumą gal kažkiek kitaip įsivaizduoju.
Pavežimas nėra perdėtas rūpestis, įgeidžių tenkinimas ar hipešvelnumo demonstravimas. Nes pvz. Man pavežus bus mažiau ligų (neperšals, nekontaktuos visuomeniniam). Bent jau. Galbūt net labiau su manim bendraus.
Pasirūpinimas maistu kaip ir aišku, o vat blynų atnešimas į kambarį jau šiek tiek perteklinis.
Va, va, prasideda . Viskas yra interpretacija per savo suvokimo prizmę . Dar vienas dalykas yra vežti iš užmiesčio, kitas - kai gyveni beveik centre ir parvežti iš Mažvydo bibliotekos 
, kur nežinia ko nusibeldė po pamokų. Arba pavėluoja į mokyklą, bet greičiau būtų nueiti pėsčiai, o ne bandyti vežti per kamščius. Pernai su ašarom skambino iš stotelės, teko nueiti, tai šiemet sakė, kad dar nei sykio nevėlavo.
Tai va, Katukas sakė, kad ji ne mamiška, iš to ką pasakė - man atrodo, kad mamiška. Aš sakiau, kad mamiška, bet iš to, kaip nesiruošiu tarnaut visais klausimais - turbūt nemamiška . Gal kalbam apie perekšliškumą? 
Tai dėl to gal ir visos sutartume .
Aha. Perekšlė būtų labiau tinkamas apibūdinimas 
Apie pavežimus. Aš prisimenu savo vaikystę, kaip tiesiog svajodavau, jog atvažiuos mama ir parveš po muzikos mokyklos, nes esu pavargus, noriu ėst ir šiaip-ilga diena buvo. Aišku, kad nevešdavo be rimto reikalo bet užtat likęs tas jausmas, kurį matau kituose.
o vat pasimylavimų, švelnybių nebuvo vaikystėj, tai ir dabar sunku tą suvokt, bet žinau, kad kiti to nori, tai stengiuosi patenkint tą poreikį. Tik jausmo nėr.
Žinau, kad kiti (ar kitos ) jaučia pasitenkinimą myluodamos ir glostydamos vaikus (ne tik savus), tai vat aš ne. tai nežinau, ar čia laikom, jog nėr to motinystės instinkto, ar kaip.
tai va va katuk pas mane tas pats
bet aš nuo mažos tokia
močiutė pasakodavo kad kviesdavo prisiglaust apsikabint tai tas viskas būdavo labai staigiai: šlept glust ir bėgu ir dabar man pats apsikabinimas smagu bet sėdėt valanfą apsikabinus oj ne ne, nemoku man reik greitai
ai nu ir pūkuotų ten visų dalykų nemėgstu...
Man irgi apsikabinimai trumpi turi būt, nemėgstu kai daug prie manęs liečiasi Gal aš kokį sindromą turiu
Man tai nemamiškumas pasireiškia, kad aš labai myliu save. Myliu ir vaiką, ir visi etapai gražūs, ir rūpestinga esu, bet nesigręžioju atgal, nesižaviu mažais vaikais, patinka dideli ir laukiu, kada išeis savais keliais, tada galėsiu gyventi sau Pvz. važiuot į tolimas keliones
Kažko kelintą dieną skauda kojas, gal vėl vitamino D nebeturiu Labai panšiai jaučiausi kai buvo 9.
Katuk, tas baltas pūkuotas nebūtinai pirty atsidurs, gerai būtų, kad pirties rytą primintum 
Įdomu, kaip visos atsidūrėm supermamoj, nebūdamos mamiškos.
SM klestėjimo laikais sudėtingiau buvo joje neatsidurti nei atsidurti – kokiu gyvenimišku klausimu bepagūglintum, SM būdavo tarp pirmųjų paieškos rezultatų. Taigi kažkas gal skalbyklę rinkosi, kažkam rūpėjo, kokios trąšos orchidėjoms geriausios, dar kam nors šiaip buvo ūpo pasišnekėti nesvarbu apie ką. Kuo čia dėtas mamiškumas?
Aha, aš tai dėl mezgimo atsidūriau
Nu aš tai ne dėl mezgimo . Aš tai turbūt dėl dvynukų atsidūriau. Gal dėl gresiančio persileidimo, nepamenu jau tiksliai.
jeigu mamiškumas nebūtų artimas, tai mane purtytų nuo pavadinimo Supermama. Ateičiau čia tik info susirasti, bet ne reikštis.
Neliko laiko per menus ir restoraną į siūlinę užsukti. Jokio gailesčio Varšuvos nacionalinio muziejaus restoraną su tautinėmis patiekalų interpretacijomis net ne pagrindiniame, o dienos meniu - rekomenduoju! Žavios brandžios damos lenkės kilo į šviežias parodas po pietų restorane. Puiki idėja!
Man labai labai labai patikdavo, kai tėtis tiesiog šiaip sau iš mokyklos parveždavo. Tik nedažnai taip nutikdavo, o specialiai niekas vaiko parvežt nevažiuodavo, ne tos mados buvo.
Asmeninę erdvę dalinuosi su artimaisiais, mielai. Močiutė Emilija buvo apsikabinimo žmogus, o mama - ne. Cituojant Čapmaną, ne jos tai meilės kalba.
Liniuk, sakai, tavo drakius yra linkęs siūlų dalybos pažadus primiršti?
Dukra jau turi planą, kur gyvens pilnametė. Plane numatytos kavos su mama 
aš pvz visad geriausiai jaučiuosi būtent tam amžiaus tarpsny ir būsenoj kokioj esu
pvz kai laukiausi buvau laiminga tuo laukimusi
kai vaikas mažas buvo irgi buvau laiminga ir nesvajojau apie tą laikotarpį kai laukiausi, bet tikrai nenorėjau būti paauglio mama dar
O man paauglystė nepatinka 
. Nei sava nepatiko, nei dabar – vaikų. Labiausiai erzinanti frazė: "kaip tau gerai, vaikai jau dideli". Gerai, kad savarankiškesni, kad nereikia visur vedžiotis kaip uodegėlių ar ieškoti, kas galėtų valandžiukę kitą su jais pabūti, bet kitais atžvilgiais būti paauglio mama ne ką lengviau. Su visokiom paaugliškom nenuotaikom, užsispyrimu gal net ir gerokai psichologiškai sudėtingiau – tiesiog barškučiu nepamojuosi ir bėdos nebus užmirštos po penkių minučių nuo galvelės paglostymo. O dar turint omenyje šiuolaikinio pasaulio pagundas, tai bene vienintelis būdas nuo jų apsaugoti – daug laiko kartu, nuoširdus ir tvirtas ryšys, atviros durys ateiti pasipasakoti, kas irgi ne visada taip jau lengvai suderinama su savais darbais, rūpesčiais, poreikiu pabūti vienumoje. Pagal tą teoriją, kad vaiką iš tikrųjų auklėti gali tik pirmuosius keletą gyvenimo metų, paauglystė jau yra tik tai, kas iš viso to išėjo, o išeina taip, kaip išeina, be galimybės pabandyti iš naujo šį bei tą darant kitaip.
