Oi merginos pamatytumet mano mokyklines foto, nuo pradiniu klasiu storiausia klasej, VISOSE iki pat dvyliktos....aciu dievui nei seimoj nei gatvej nei mokykloj nepatyriau patyciu, (bet po siai dienai nezinau kodel, nors itariu, negaliu perlipt per save tarkim but pirtyje ar prie juros su maudymuku jei yra kitu zmoniu, o ypac dar pazistamu, apie kazkokius spa tai is vis no no no, ko pasekoje vis tik gedinuos savo kuno) jei ir budavo kokiu, stengdavaus baisiai neimt i galva, bet va tas storumas paauglystej musiau ir nuleme mezgima , knygu skaityma, pyragu kepima, teciui marskiniu lyginima uz pinigus pokalbius su mociute ar dar kitoki visoki leta uzsiemima tupint namuose. Nei bureliu lankiau, i pionieriu stovyklas su asarom vaziuodavau kai tevai neklause gruzdavo del savo sventos ramybes, gal del to teber ta kalbejimo garsiai, pries auditorija baime, nenoras kaip sakant eit i zmones ir panasus dalykai. Aisku su amzium tas keicias, bet tie atspalviai paliks visam gyvenimui. As nesakau kad siai dienai esu stora, bet sakau taip kaip raso Niuma, apie savo ir likusius kg po jos Emilio. Jei noriu but tokia kokia esu dabar, turiu ziuret ka kaip ir su kuo valgau. Labai dziaugiuos Liniuka , va jai lygiai taip pat kaip ir man atejo tarsi nusvitimas, energija, noras sportuot, gyvent, bandyt, keist ir visa tai pasiekta islaikyt. Jos pokycius tiesiog ryju akimis ir matau save.
Jauciu kad ir man to vitamino D reik tyrima pasidaryt. Atmintis, regejimas, ilgesnis naktinejimas, nuotaiku kaita tikrai nebe tokia kaip jaunystej .