Nuoširduk nuo viršaus mezgi?
aš galvoju gal kažką su margiukais nusimegzt irgi kokį dryželiuką
o gal dvispalvį tik (esmė kad pradėtas sarafanas ir dar šimtas planų man ne problema, bet reik greit pabaigt kol noras nepraėjo megztukui)
šiandien apsimoviau naują sijoną juodą A formos ir prie jo tik juodas švarkiukas tiko, kolegė apiburbėjo kad labai tamsi, sakau neturiu daugiau ką prie to sijono, nu sako megztuką kokį...tada ir pamislijau kad vat toks megztukas tiktų
Taip, QQte, nuo viršaus, tik nesimatavus, oi cypsiu, man atrodo, oi cypsiu, kai ardyti reikės viską 
Kišenėtą kai mezgiau, tai kelios eilutės ir matuojuos, o čia, "iš akies" 
Lekiu namo, valgyti prigaminta, galėsiu megzt 
Pažiūrėsim, ar brangusis bus man pavasarį į namus parnešęs
Tobulo žiemiškumo įvaizdis
as skaitau, skaitau ir tokia nepopuliari jauciuosi... bet jau nesusilaikysiu, nors gal paskui ir pasigailesiu, kad nepraleidau progos patylet. Bet man tikrai nuosirdziai keista, kad suauge vaikai namie padet negali, nu negamina, tai dulkes pavalyt gali... Suprantu mokosi, bet tevai dirba... kai as kaimo vaikas, tai vaikystej neturejau kito pasirinkimo, teko dirbt visus darbus, kurie musu jegoms buvo ir net minciu nebuvo, kad galima pasakyt nedarysiu...
Nors aisku, dabar vaikai po vasaros gryze i mokykla mokytojai pasakoja, kad geras darbas - lova pasiklot
Ligvita žinok man irgi keista bet jiem gal mokykloj įteigia
man maniškis irgi čia kurią dieną pareiškė kad jo darbas yra mokytis...nu žinok žabtai atsidarė nes nieko panašaus mes tikrai jam nesakėm..
Ligvita žinok man irgi keista bet jiem gal mokykloj įteigia
Gali but, nes po savaites mokykloj, kai siuksles paliepiau isnest pradejo man apie teises savo pasakot tai irgi zagtelejau, o paskui paklausinejau kokios jo pareigos, kokios mano teises... kazkaip uzteko vieno pokalbio
aisku, pagrindinis jo darbas mokytis, bet nereiskia, kad namie nieko daryt nereikia
Mano pozicija - kai tik mano šeimos žmonės ima daryti man ne itin patrauklius darbus, jie tai daro tobulai. Giriu giriu. Perdarinėju tik nemačiom
Labas
Kas cia per juodi debesys???
Visoms balionai kad jie greiciau praplauktu 
O jei rimčiau dar, tai aišku, kad nuotaikų svyravimai gali būt susiję su apčiuopiamais organizmo pokyčiais. Nors iš to minimumo, kiek suprantu apie ilgalikius ingriduskos reikalus,tai man panašiau šiuo metu į psicholiginį barjerą/ribą, maratonininkų vadinamą "sieną". ..
Abelo, tu taip gražiai parašei paie tą maratoną ir visa kita,kad net apsiverkiau.
Taip nešiojuosi su nerimu širdy Ingriduskos liūdesį ir nežinau net ką pasakyti, nes nemoku guosti, o ir pati esu labai paskendus.
Gal tas liūdesys turi ir daugiau komponentų, bet mano nerimas susijęs su tuo ką parašė Abelo. Aš kai pati bandžius bėgti ta maratoną ir nenubėgus, o dabar gulinti pakelės purve ir neturinti jėgų net atsikelti, ką ten kalbėti apie naują maratoną, taip džiaugiausi Ingriduškos sėkme, kad atrodo dabar patempčiau, pastumčiau, kad tik jai pavyktų iki galo.
Taip, visiškai pritariu, nes aš kaip mama tikrai daug šokinėju, tėtis irgi stengiasi finansiškai nieko panai netrūksta, o dar visada girdim tik nusiskundimus kaip jai yra sunku, tai vyras išvis kažkada įpykęs sako, nesimokink, eik į maximą kasoj padirbėti, tada ir pašnekėsim, nu kartais tikrai trūksta ta kantrybė. Juk sukamės kaip tik galim, ji jokiais darbais neužkrauta, jau nežinau ko dar gali norėti
Labai pritariu, kad reikia nubrėžti ribas, nepersistengti ir duoti pačiai pajusti, kiek kas "kainuoja"
Bet dar noriu pasakyti vieną dalyką apie dejavimą. Kažkurioj psichologinėj knygoj apie vyrų ir moterų skirtumus perskaičiau, kad dauguma moterų turi poreikį periodišką padejuoti, nori tuo metu būti išklausytos, apkabintos, paguostos. Objektyviai gali atrodyti, kad tikrai nėra kuo skųstis, bet tas skundas ne apie tai. Psichologiškai netgi lengviau toms, kurios iš tiesų turi dėl ko skųstis.Man labai įstrigo ten aprašytas pavyzdys šeimos, kuri iš pradžių gyveno labai sunkiai ir moteris vis skųsdavosi vyrui, jis suprato, kad sunku, bet tuo metu nieko pakeisti negalėjo, tiesiog ją paguosdavo, išklausydavo ir ji vėl kuriam laikui gyvendavo ir susidorodavo su sunkumais. Bet metams bėgant, padėtis pagerėjo, vyras pradėjo gerai uždirbti ir tie dideli sunkumai išnyko. Ir tada šeima pradėjo pyktis, nes vyras nebesuprato moters dejavimų ir pradėdavo ją kaltinti, kad nežino ko nori.
Tai manau kažkuria prasme gali būti ir jūsų dukrai taip.
Mano vyresnioji irgi labai mėgsta skųstis ir žinau, kaip tėvams sunku priimti tuos dejavimus,kai atrodo nėra dėl ko, arba norisi greiti viską išspręsti, patarti, bet aš dažnai prisimenu tą istoriją ir stengiuosi suprasti, kad tikriausi jai irgi tas poreikis stiprus ir stengiuosi išklausyti, per daug nepatarinėdama, tik parodydama kad girdžiu ir suprantu. Aišku, ne visada, niekada nebuvau labai gera mama, nepagalvokit, kad čia giriuosi.
Dar iš savo patirties prisimenu, kaip kai vaikai buvo maži, kartais pradėdavau skųstis, kaip man sunku, kaip mane jie pribaigė per dieną, kaip nebeturiu jėgų. Ir vyras kartą pasakė - jei tau sunku leisk į darželį. Tada atsimenu mane sukrėtė tas jo pasakymas, supratau, kad viskas logiška, bet kad kažkas čia visai ne tai, kad aš visai nenoriu leisti į tą darželį ir apstulbusi ilgai negalėjau suvokti, kas vyksta. Tik po kiek laiko susidėliojau, kad man tiesiog labai norisi pasiguosti, norsi, kad vyras apkabintų, kad pripažintų kad ir tas mano vaikų auginimas vertingas ir taip tarsi įgaučiau jėgų tolesniam gyvenimui, nes būnant su vaikais labai daug sunaudodavau emocinių jėgų.
Oj, Kerpena, kaip teisingai, alebettačiau niekaip nesugebu savo sutuoktiniui išaiškint, kad kai aš skundžiuosi, nieko daryt nereikia 
tik sėdėt ir galva linksėt o aš jau kaip nors pati - pati problemą sukursiu, pati ir išspręsiu - man tik žiūrovo reikia 
O kai aš ko nors negaliu (arba nenoriu galėt 
), tai taip ir pasakysiu - padaryk tą ir tą, prašau 
OI, giliai kapstot. Labai Abelo ir Kerpena gražiai parašėt. Gera turėti bendraminčių. Ir taip, taip, taip, moteriai dažnai nereikia, kad kas ką siūlytų ar spręstų, o reikia tiesiog pasibėdavoti. Gerai, kad ir čia galim. Kai įvardini, tai kas slegia, tai bent kažkiek išsisklaido.
Važiuoju iš Kauno. Ir nuotaika visai gera. Nes pokytis TIKRAI yra. TIKRAI kelis kartus prasimerkė - per 20 dienų pirmą kartą tai pamačiau, ir labai stipriai spaudžia ranką, daug stipriau, nei kada nors anksčiau. Vienu metu, kai bandžiau vieną išlaisvint, tai abi prigriebė. Ir taip, man drąsiau kalbėtis ne dideliam tvarte, o trivietėj palatoj. Nors yra vienas kadras, kuris vis prašė atrišt jį ir paleist, būtų pusplikis lėkęs koridoriais, tai net linksma. Nors, kai garsiai knygą skaičiau, kai nesikabinėjo, gal galvojo, kad radijas .
Mačiau koridoriuj moterį su man įstrigusiu megztuku nueinančią. mėlynos-baltos-juodos melanžas. Ta prasme, kad 3 tokie neploni siūlai sumaišyti. Labai gražus spalvinis derinys, modelis paprastutis, kokie man patinka. Hm, hm, jeigu neišgaruos idėja, kol namo parsibelsiu, tai galima namie būtent šių turimų spalvų šetlando vilną pamiksuot, nors pavyzduku pasigrožėt .
FB_IMG_1484071478917.jpg 62,7KB
0 Parsiųsta kartų
Statistikai, ale plansete fotkinta dar spalva nefotogeniska
