Sveikos, ryte patyriau kamščius anksčiau ir ne į darbą, o susitikimą važiuodama, tai supratau, kokia visgi laiminga, kai to netenka kasdien patirti...
Man atrodo, kad mūsų mokytoja vaikų pernelyg negąsdina, bent jau jie nieko labai nebijojo antroj klasėj, kai rašė. Ir šiaip nebijo testų. O tai kokius tu rezultatus matai, Šarange? Pažymių gi nėra. Tik surinkti taškai ar klaidų skaičius. Na, maniškiai kartais pavarydavo kai kur tobulai, dabar tų klaidelių pasitaiko, bet ne robotai gi ir mokslai sunkėja, ne viskas gali vienodai sektis. Tai aš nesiparinu. O tų standartizuotų rezultatai tai gi iš esmės mokyklai svarbu, visokie reitingai ir pan. Ar aš klystu? Nes į penktą klasę, kur reikia stoti, tai stojimo balai gi skaičiuojasi, o ne standartizuotų, o nestojant tai išvis nėra ko sukt galvos, ne brandos egzaminai gi. Na, bent jau aš taip manau . Yra gyvenime ir svarbesnių dalykų dėl ko sukti galvą. Dičkis mano nelabai mokosi, čia jau rimčiau...
Tėvukas mano stabiliai negerėja, t.y. mano akyse tai blogėja nuo to, kaip buvo ženkliai pagerėję ir teikė vilčių. Ryškiai leidžia raminamuosius, kad būtų patogesnis pacientas, nes retai būna sąmoningas... bangom man užeina dideli nervai ir noras pakeisti pasaulį. Praeitą savaitę bandžiau, bet nepavyko . Tai tenka susitaikyt. Nes namo jo būklės neįmanoma pasiimti ir atiduoti savo ir šeimos gyvenimą. Važinėju šeštadieniais, vežu sriubos, masažuoju, kalbinu, daugiau nieko neina padaryt...
Vakar gal baigiau ripsinuką. Tas ripsas toks klastingas, kaip armonika, ypač, kai mezginys purus, spyruokliuoja, ištempus atrodo pakankamai ilgas, bet ima ir susitraukia kartais. Tai išskalbiau ir tada spręsiu ar reikia dar ką primegzti ar ne. greičiausiai tingėsiu, ant sijono bus puiku, prie kelnių reikės kito .