Soliuk, nu pati matai, kad būtinai reikia į pirtį tau išsiruošt pagaliau 
Soliuk, nu pati matai, kad būtinai reikia į pirtį tau išsiruošt pagaliau
gal tik ne pėsčiomis 
sorry, bet aš nelabai suprantu to kelio esmės. gal net ne pačio ėjimo esmės, tas tai man aišku, bet būtent TO kelio. kodėl būtent ten tai jau permąstai viską, atrandi kažkokią prasmę, susidėlioji kažką ten kažkur, o vat eidamas kasdien į darbą tai jau negali su kuo bandai pakalbėt, vis žiūri kaip į nenormalią, bet nieko doro taip ir nepaaiškina. suprantu, kad ten kelias tam pritaikytas, kad nuolat tenka su savimi tartis ir pyktis ir taikytis, bet kodėl reikia tam trenktis į tokią tolybę, nežinau, matyt tam nepriaugau. ir klausimas, ar kada nors priaugsiu. mano dukrų viena draugė ejo turėdama 18 metų, visa sužavėta kažkuo, ko įvardinti negali. ginekologė prieš savaitę svaigo, kaip nori ten eiti (nu šitos nedrįsau klausti, kodėl). Prisigalvoti sunkumų, kuriuos reik įveikti, galima kasdien, iš komforto zonos irgi galima išeit kasdien. Kodėl būtent ten atsiranda noro, užsispyrimo ir ištvermės, va ko nesuprantu. Ir kas jeigu, taip nieko doro ir nesuprasi ir nieks nesusidėlios į vietas ir išminties neįgausi?
tai tik mano nuomonė, ir įspūdžius gyvai vistiek norėčiau išgirsti 
Katuk mano mintis susakei
Katuk, aš tai suprantu tik viena - eidamas tuo pačiu keliu, ten pat ir nueisi. T.y. įprastoj aplinkoj sunkiau patirti naujų įspūdžių, gauti naujų praregėjimų. Nereiškia, kad neįmanoma, bet... bent jau aš dažniausiai veikiu automatiškai. Vien vietos keitimas man daug duoda - emocijų, įžvalgų ir pan. Tarkim, į Barseloną net nenorėjau skristi, kokia pavargus ir užsisukus buvau. Tik ten nuskridus man lyg antras kvėpavimas atsivėrė, čyzas nenuėjo, pozityvas totalus, ten tikrai buvau vien tik laiminga. Net pačiai sunku patikėti. (kitose kelionėse, kur dalyvauja dar ir šeima, nebūna vien tik rožiniai akiniai, deja ) O grįžus į įprastą aplinką, teigiamos emocijos išsilaikė, deja, neilgai. Tai man šiek tiek ir paaiškina tą poreikį - ir kitos aplinkos, ir buvimo vienai. Man ir nauji vaizdai, nauji augalai daug reiškia. O kai tas kelias dar apipintas stebuklingais pasakojimais, tai ir lūkesčiai kiti. O kai lauki - tai ir sulauki gal, ar ne? Nors net įdomu, ką patirtų visiškas skeptikas, panorėjęs paneigti mitus . Žodžiu, teorinis pasvarstymas. Tai iš vienos puss kaip ir nesuprantu, nes nejaučiu poreikio, taip pačiai mąstau, kaip ir tu, iš kitos pusės - suprasti galiu.
Aš irgi nesuprantu ko žmonės veržiasi iš komforto zonos 
Aišku, kad komfortą kiekvienas supranta savaip, bet ... jau man kai pavyksta pasiekt savo komforto zoną - savo noru iš ten niekur neinu.
Gyvenimas pastoviai įspiria šiknon taip, kad lieka tik džiaugtis, jei prisimeni, kurioj pusėj tas komfortas liko 
gal tik ne pėsčiomis
sorry, bet aš nelabai suprantu to kelio esmės. gal net ne pačio ėjimo esmės, tas tai man aišku, bet būtent TO kelio. kodėl būtent ten tai jau permąstai viską, atrandi kažkokią prasmę, susidėlioji kažką ten kažkur, o vat eidamas kasdien į darbą tai jau negali
tai tik mano nuomonė, ir įspūdžius gyvai vistiek norėčiau išgirsti
Tip top mano mintys. kaip tik vakar įdomų pokalbį šia tema turėjau. Ne tik apie kelią, bet apskritai apie meditaciją, apie "savęs atradimą" ir t.t. Nu nesuprantu šito dalyko ir turbūt jau niekada nesuprasiu. Nes... kur bekeliautum ir ką bedarytum, visur gi vediesi save. Savo požiūrį, savo supratimą, savo patirtį. Ir jei po kažkokių tokių veiklų kažką supranti/atrandi/keitiesi, tai ne dėl to, kad tas kelias kažkuo įpatingas, o būtent dėl to, kad įsiklausei į save. Tik va nesuprantu, kas neleidžia į save įsiklausyt važiuojant į darbą ar stovint po dušu? Nes iš kitos pusės, gi ir einant tuo keliu galima nervintis dėl darbinio projekto ar vaikų mokslų bei taip ir "neatrasti savęs".
T.y., mano galva, savęs atradimas vyksta nuosavoj galvoj. O ji su mumis visur ir visada, kur mes bebūtume. Taigi, reikia tik noro atsijoti pašalinius dalykus ir pamąstyti, vietoj to, kad trenktis kažkur tikintis, kad ten mus apvaizda apšvies.
Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad to kelio nereikia eiti. Pirmyn, jei tik norisi. Bet koka kelionė yra nauja patirtis. O naujos patirtys visada yra gerai. Bet taoi ne panacėja nuo savų minčių.
jopštvai rogės, rašai rašai ir bac prapuola. va kur išbandymai
su Restar sutinku, bet ir aišku iš parašymo, kad grįžus į įprastą aplinką, nieks nepasikeičia. gal to kelio esmė ir yr, kad grįžti ir keiti kažką? bet mes esam įpročių vergai, ir norint pakeisti bent vieną įprotį, reik ilgai su savim dirbti. Kaip mano asmeninė patirtis rodo, vien kažkokie sunkumai to nepakeičia. nes vėl grįžti ten pat po kiek laiko, ypač kai užmiršti tą patirtį. Tai vat reik vis pasikartot tą kelią, ane.
man tai kažkokia nauja mada kvepia
received_1264462253726490.jpeg 223,89KB
0 Parsiųsta kartų
Geriau vat parodysiu savo abejones. Niuru, ane?
Bet čia apie tai, kad žmonės skirtingi . Man nebūtina eiti, bet kažkodėl patinka tie, kurie eina. Ir dar papasakoja . Mada ne mada, koks skirtumas. Yra kurie daug ką gyvenime išbando, yra kurie mažai. Yra kas puola naujus drabužius pirkti, pasikeitus madai, yra, kurie ne.
Aš savoj kasdienybėj gal net negirdžiu savęs, net nebežinau, kas aš, ko noriu. Ir nebūtina kažką keisti, gal tik norisi save pažinti, pvz. Barselona mane priminė jauną ir linksmą .
Ką norėjau pasakyti - nepabandęs ar keliaut, ar medituot - nespręsk už kitus . Kelionėje ar fizinėje, ar dvasinėje sutikti žmonės mus praturtina ir tuo vis tiek kažkiek keičia, net jeigu to ir neįsisamoninam.
Katuko pledukas - man labai gražus. Spalvos tai šaltos, bet gana universalios. Bet nors užmušk, nesuprasiu, kam taip apsisunkint gyvenimą , mezgant keliom spalvom, kai tiesiog galima iš vienpalvio siūlo išmegzti faktūrinius raštus ar paveiklėlius, kaip, pvz. Nuoširdukas. Bet tai tavo kelias .
Nu Restar, puikiai tu čia. Apie viską
Pledukas dėl.to spalvotas,kad norėjau žaismingo. Bet gavos kažkoks visai ne toks. Atskirai spalvos buvo gan linksmos,bet krūvoj kažkaip per daug kasdieniška. Bet gal ir gerai, bus kasdieniam tampymui negaila
Bliamba, vat noriu eit pasivaikščiot, reikalų turiu, bet vėjas toks ir lietus. Deruosi au savim smarkiai
Katukai, pažiūrėjau, pagalvojau- gražu.
Paklausei- niūru? Pagalvojau, gal ne, bet jei pagal vaizdą, turbūt labiau mano bernam tiktų, nei leliukui. Ta prasme, kad norėčiau tokio sau
O iš tiesų, gal kažkiek šviesesnių spalvų įmargink- baltos, geltonos, ryškesnės žalios. Ar nebenori pirkt papildomų spalvų?
Man geriausiai galva išlaisvėja pajūry. Ten susirenku save iš naujo. Ir tik ten mano didžiausi suvaikščioti kilometrai pačiai su savim besitariant.
Soliukas vienoj pirty buvo.... seeeenaaaiii Tikrai galėtum vėl prisijungt 
